Senasis mano miestas. Pasiilgau
vaikystės kiemo,gatvių nulytų.
Kai akmenį srauni Neris suvilgo,
pražydusių žibutėmis šlaitų.
Baltoji gulbė – Rotušė senoji,
štai skamba aidi Katedros varpai.
Kada istoriją tyliai kartoja
sena pilis ir Nemuno krantai.
Kaip gera klaidžioti siaurom gatvelėm.
Pažvelgt į langus – mano mokykla.
Čia liepos tiesė man pražydusią šakelę,
čia augome darni, jauna karta.
Čia Nemuną Neris švelniai bučiuoja
ir liejasi su jais kartu dangus.
O kranto smėliui gelmės paaukoja
bangų išpintus baltus vainikus.
Jau vakaras ir tyliai snaudžia mėnuo
apklostytas švelnia žvaigždžių skraiste.
Tiktai žibintas senas, gatvėj vienas
lietaus nulytas šviečia naktyje.
Jau miega gatvės, tyliai rymo aikštės.
Vien mano žingsniai aidi tamsoje.
Ir dar ilgai po gimtą miestą vaikščios
prisiminimuose paskendusi delčia.
2009.06.15
J.M.
