Kalniškės mūšio daina

Žaliam gegužyje, kai skleidės obelų žiedai
Žiaurūs priešai mus užpuolė Kalniškės miške
Į kovą stojo partizanai, laisvės sakalai
Už tėvų žemę, už rytojų kovės mirtinai.
Ir prabilo mūsų ginklai karšta ugnimi,
Krito priešų tankios eilės, retėjo vilnis.
Krito eglių žalios šakos – kulkos tarpe mūs,
Suvaitojo žalias miškas – broliai gaila jūs.
Krito kovoje didvyriai su skausmu širdy,
Iš krūtinių liejos kraujas, ak, dalia žiauri.
Vakaras kaskart artėjo siųsdamas sapnus,
Priešai kaip vilkai dar puolė, gilino skausmus.
Aplink sklaidės dūmų rūkas, sužeistų šauksmu
Žali žolynai nuo kraujo dažėsi rausvai.
Baigėsi kova žiaurioji kraujo aukose
Lūpos mirštančių kartojo – sudiev, tėviške.
Sudiev, tėti ir mamyte, sudiev, sesute,
Sudiev, mylima mergaite, jau negrįšiu, ne.
Jūs mūs laidot negalėsit, verksit širdyse
Mūsų išniekinti kūnai gulės gatvėse.
Mus palaidos mūsų priešai tamsiom naktimis
Apžels užakėtas kapas dagiais, žolėmis.
Sese, pink vainiką žalią, atnešk paslapčia
Broli, juodą medžio kryžių pastatyk nakčia.
Jūs mieli draugai, kovokit, vykit plėšikus
Kada bus laisva Tėvynė ir mums gera bus.