Nors, tiesą sakant, ne toks jau giedras buvo dangus šio sekmadienio popietę, visgi maža kas tikėtųsi akmeninių kritulių pačiame miesto centre, Kęstučio gatvėje. Deja, tokios Kauno kasdienybės realijos. Atrodytų, tema nebe nauja, tačiau tądien su savimi turėjęs fotoaparatą ir įamžinęs šįkart laimingą Kauno kasdienybės apraišką, negaliu susilaikyti neperspėjęs kauniečių: atėjo laikas, kai privalome žvalgytis ne tik į vitrinas, bet net ir šiltos vasaros dienomis vaikščioti atokiau nuo miesto pastatų. Atrodo, jau praeityje tas laikas kai varveklių grėsmę nuo pastatų jautėme tik žiemą, per atodrėkį.

Nors banalus ir kažkam nuobodus pasirodys retorinis klausimas „ką gi veikia Kauno komunalininkai ir kita miesto valdžia?“, jį, matomai, reikia uždavinėti nuolat, idant panašūs reiškiniai neatneštu skaudžių pasekmių nei mums patiems, nei mūsų artimiesiems. Turime, sakyčiau, dar gana šviežią miesto tarybą. Gal gi ji prisiruoš pagaliau, tarpe kitų savo daugybinių nutarimų ir potvarkių, išleisti dar vieną, nustatantį griežtas atsakomybės ribas tiems, kurių aplaidumo pasekmėje kiekvienas iš mūsų galime tapti auka?

Romualdas Matelis