Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

Štai ir vėl nauja vasara. 2008-ųjų vasara. Tai man pats nuostabiausias metų laikas. Tegul grožisi kas nori rudenio lapais, tegul smaginasi sniege žiemą, o aš visada atbundu kartu su gamta. Pavasaris man tikrai labai mielas, bet vasara vis vien nepalyginamai mielesnė. Mėgstu šilumą, mėgstu ryškias spalvas, mėgstu muziką. O vasara būtent visa tai ir teikia – žiedai ir jų kvapai, paukščių čiulbesys, miegas atvirame ore, vandens čiurlenimas kai laiką leidi gamtoje ir visi kiti privalumai, kurie ima nykti rudenį ir visiškai dingsta atėjus žiemai.

Žinoma, galima į šiltuosius kraštus susiruošti ir žiemą. Tai būtų visai puiku. Tačiau aš, kažkodėl dar to neišbandęs. Matyt, tai dar perspektyvoje. Bet tiek to tą perspektyvą, jau atėjo laikas imti žvalgytis po turfirmų reklamas. Ir tai mes jau darome. Tiesa, jau prieš metus mudu su Reda buvome lyg ir nutarę, kad turistinės agentūros nėra didelis privalumas. Gal jos ir reikalingos patirties neturintiesiems, bet mes savęs tokiais lyg ir nelaikome. Tad ko gero kelionė be kelionlapio gautųsi ir pigesnė, ir įdomesnė. Gal kas nors imtų ginčytis, patyrimą turintys vadovai gi kur kas operatyviau gali viską aprodyti. Ir tiesos tame gal būtų. Bet lietuviai nuo seno turėjo patarlę: „moki žodį – žinai kelią“. O jei žinai tą kelią, tai vienišiškame turizme privalumai kur kas didesni. Juk tau nereikia derintis prie kažko, gali skirti laiko patikusiam objektui kur kas daugiau negu skiria ekskursijų vadovas. Organizuotojo turizmo bene pats didžiausias trūkumas tas, kad firmos stengiasi įkalkuliuoti kuo daugiau objektų. Kitaip kaip gi iškelsi kainą ir to pasekmėje pasididinsi savo įplaukas? Tačiau kai ateina laikas važiuoti, kažkodėl imi abejoti ar tikrai taip jau verta važiuoti vieniems. Tuo labiau, kad mums su užsienio kalbomis nėra taip jau visai lengva, kartais kažką gali ir ne taip suprasti. Tad šiemet nutarėme dar susilaikyti nuo per didelio savarankiškumo ir pasikliauti agentūromis.

Pradžioje apibėgau dalį Kauno centre įsikūrusiųjų, padalinau savo E-mailą bei telefoną ir paprašiau, kad imtų siųsti paskutinės minutės keliones. Deja, klientai, kurie nori atostogauti pigiau, nelabai žavi kelionių kontoras, tad ir pasiūlymų nelabai sulaukėme. Bet va, po kelių dienų toptelėjo į galvą užsukti į mažai žinomą, dar, ko gero, naują firmą „Pegastour“. Ir šis biuras, bent jau šiemet, mums tapo pačiu geriausiu. Maloniai nuteikė jo direktorė Marija Togobickaja. Čia nepajutome nuostabos, kad stengiamės pirkti pigesnį kelialapį, o dėmesio sulaukėme kur kas daugiau negu galėjome tikėtis. Pagaliau jos net neerzino ir tai, kad mes nesame apsisprendę į kur norime važiuoti. Per keletą dienų sulaukėme eilės skambučių ir galiausiai pasirinkome Kiprą. Už tikrai nedidelę kainą. Trijų žvaigždučių viešbutis Larnakos miesto centre mums tikrai pasirodė geras variantas. Niekada nesupratau tų žmonių, kurie kelionėse ieško didelio žvaigždučių kiekio, domisi ar bus balkonas į jūrą, kokios markės televizorių galės žiūrėti. Juokas. Argi tam skrendame tūkstančius kilometrų, kad žiūrėti TV ar per balkono turėklus gėrėtis jūra? Bent jau man – viešbutis yra tik nakvynės vieta į kurią norisi atkakti tik tada, kai jau nebepastovi ant kojų. Kai miegas ir tik miegas tampa svarbiausiu rodikliu. Tad ačiū Marijai Togobickajai už vykusį pasiūlymą. Kelionlapiai jau kišenėje ir mes imame krautis savo čemodanus.

Prisimenant kelionės pradžią, o ir pabaigą, negaliu nepaminėti Redos pusseserės Oksanos, kuri mielai pasisiūlė mus pavėžėti iki paskirtos vietos, o po vidurnakčio, mums grįžus į Kauną, atvažiavo mūsų parvežti namo. Autobusas mūsų laukė netoli, Savanorių prospekte, tačiau išvykimo dieną, birželio 14-ąją, lietus pliaupė taip smarkiai, kad net tolimos kelionės mintys nebeatrodė tokios patrauklios. O ir tašės mūsų buvo ne iš lengviausių: į keliones visada dedamės ne tik drabužių, medikamentų ir kitokių smulkmenų, bet ir maisto neužmirštame. 11 val. jau pajudėjome link Vilniaus oro uosto iš kurio pakilti turėjome 14.30 val. Reikia pasidžiaugti, kad išskridome beveik laiku – pakilimas suvėluotas tik 1 valandą. Prisimenant praėjusių metų kelionę į Tunisiją, tai idealu, nes 2007 metais Vilniaus aerouostą „trynėme“ net 11 valandų... Skrydžiu likome taip pat labai patenkinti. Jei atmetus vieną akibrokštišką naujieną – lėktuve nebeduodami ne tik pietūs, bet ir už kavos puodelį tenka susimokėti net 7 lt. Matyt „Rynair“ kompanija Lietuvoje įnešė ne tik teigimą aspektą – pigius skrydžius, bet ir sukėlė paniką kitoms, tikriausiai save tradicinėmis laikančioms kompanijoms ir jos ėmė mažinti savo kainas, o to rezultate nutarė palikti alkanus savo keleivius. Gal ir ne tame priežastis, bet kokiu atveju toks elgesys smarkiai pakenks flyLAL‘ų prestižams... Bet tiek to tą kainodarą. 2300 km. trasoje valgyti ko gero ir nėra būtina. Na, nebent iš nuobodumo.

Nusileidus į Kipro salos žemę viskas vėl vyko sklandžiai kaip sviestu patepus. Mus laiku sutiko, įteikė po voką su išsamia informacija apie visus galimus maršrutus, maitinimą, apnakvydinimą ir kitus niuansus, tuoj pat susodino į autobusą ir pajudėjome savojo hotelio link. Kadangi Kipre nėra gėlo vandens, malonu buvo sulaukti po litrinį butelį vandens. Nes kažkas, prieš išvykstant, buvo įspėjęs, kad geriamas vanduo šioje saloje itin brangus. Tiesa, vėliau sužinojome, kad tai netiesa. Vanduo čia priešingai – visai nebrangus, tad neteko patirti net menkiausio troškulio. Kelionė neprailgo, Larnakoje buvome už pusvalandžio, o viešbutį „Les Palmieros“ pasiekėme dar per 15 minučių. Tiesa, iki jo teko paėjėti, nes pataikėme į čia metuose vykstančią didžiausią šventę ir dėl tos priežasties, kad gatvės užtvindytos gausybe žmonių, eismas labai suvaržytas, o daug kur ir uždraustas. Smulkmė. Viskas labai puiku, nuotaika pakili. Įsikūrėme septintame aukšte, nors pagal angliškus standartus jis vadinamas šeštuoju. Jaukus kambariukas, nedidelis balkoniukas, švari, kvepianti patalynė – tą vakarą buvo visai pakankama, kad galėtume pailsėti po kelionės. Tačiau kur gi čia ilsėsiesi, juk smalsu bent trumpam įžengti į miestą, o ypač kai čia pat, po balkonu, šurmuliuoja fiesta su maloniai nuteikiančiais žavingais vaizdais, o į šoną kaiėje, vos per 30 metrų net ir vidurnaktį šilta jūra....


[tęsinys po nuotraukų]

Nuotrauka № 1

Nuotrauka № 2

Nuotrauka № 3

Nuotrauka № 4

Nuotrauka № 5

Gi dešinėje, gal už 15 km. matosi didelių kalnų masyvai. Šiek tiek gaila, kad čia anksti temsta, tad ir kalnagūbrių viršūnės netrukus pasislepia... Nusileidžiame žemyn, o ten besišypasntis senas graikas. Maloniai linksi, tarsi seniai nematytiems bičiuliams ir angliškai paantrina mūsų idėjai - "eikite, pasivaikščiokite, pas mus šiandiena šventė".

Krantinėje, panašiai kaip ir Lietuvos mugėse, išsidėstę kioskeliai, kavinukės ir visokios pramogėlės. Viskas taip gerai žinoma, ir viskas tuo pačiu kitaip. Akį patraukia kažkokios spalvotos "dešros". Beveik neabejojame, kad jos saldžios, bet atsargiai teiraujamės kainos. Vis tik čia euro šalis, o mums šis pinigas dar neįprastas. Todėl pradžiai pasirenkame tik mažą gabaliuką. Paragavimui. Čia skoniai šiek tiek išsiskiria. Man jie tikrai skanūs, tuo tarpu Redai neperdaugiausiai. Visgi nutariame, kad pirmajį vakarą neverta ilgai užsibūti, prieš rytojaus keliones verčiau būti gerai pailsėjus. Tad po valandos gryžtame į hotelį. Kur mūsų laukia maloni lovytė.

 

Nuotrauka № 6

Nuotrauka № 7

Nuotrauka № 8

Nuotrauka № 9

Tęsinys    --->>>    2008-08-17

Kipre net ir vasarą anksti temsta, panašiai kaip pas mus spalio mėnesį. Todėl jau apie 20-tą val. mieste tamsu. Būtų tamsu, bet po mūsų balkonu ne tik šurmuliuoja gyvenimas, bet ir šviesu kaip dieną. Viduržemio jūros pakrantėje begalė restoranų, kavinių, kebabinių ir kitokių užeigų, todėl netrukome nusileisti žemyn. Viešbučio portje – senas graikas – labai malonus žmogus. Paragino mus iš karto pasiimti iš jo elektros transformatoriuką, mat čia, kaip Anglijoje, Australijoje ir dar kai kur kitur, naudojama trifazė, o vėliau gali jų nebebūti, tad reiks pirktis mieste. Nuoširdusis graikas turi klasikinę, bet pas mus bent, retai praktikuojamą savybę – kartas nuo karto vis papliaukšnoti per petį. Nors kalbos barjeras pas mus didokas – susikalbame visai lengvai. Po to jis ranka mums parodo į kurią pusę mums bus įdomiausia eiti ir mes jį paliekame.

Nors jautėsi gana stiprus nuovargis, po miestą vaikščiojome apie valandą. Vėliau nusprendėme, kad geriau verta pailsėti ir nuo sekančio ryto viską apžiūrėti planingai, pagal gautą medžiagą įmanomai susiplanavus.

Beje, viešbutis, nors tik 2 žvaigždučių, mus visiškai tenkina. Gera lova, balkonas, WC su dušu ir visais kitais būtinais priklausiniais, televizorius... Nors kam mums ta TV? Atvirai sakant ja ne itin žavimės ir čia, Lietuvoje, o ten gi viskas graikiškai...

Pirmasis rytas, kaip ir turi būti, kai anksti temsta, išaušo anksti. Kada aušo nei nežinau, nes kai prabudau, buvo 6:40 val. ir buvo jau visiškai šviesu. Tiesa, rytai čia neramūs, nes po naktinių fiestų čia paliekama masė šiukšlių, todėl pasitelkę įvairiausią techniką, kipriečiai įnirtingai švarinasi. 9-ta valandą sukylame ir po rytinės kavutės balkone imame sudarinėti savo strateginius planus. Šiandiena sekmadienis, ne darbo diena. O norėtųsi apsilankyti bankuose, kad sužinoti valiutų kursus ir marketuose pasidairyti. Su Reda keliauti man visada labai gera, nes ji niekada netingi išsamiai pasigilinti į turimą turistinę informaciją. Tad jaučiuosi lyg turėdamas vietinį gidą. O ir nieko nepasakančius pavadinimus ji įsidėmi kur kas geriau už mane. Tačiau kai reikia kažką rinktis, kartais atsiranda nežymių sunkumų. Nes ji patikli, tiki tuo kas kur nors rašoma, o aš atvirkščiai: kiekvieną gaunamą informaciją iš pradžių analizuoju jos kilmės požiūriu ir tik tada jau mąstau apie jos turinį. Nes žinia – suinteresuotas reklamos formuotojas neretai nepasikuklina ją pagražinti trigubai ir net daugiau kartų. Nieko nepadarysi – ilgametė turistinė ir šiaip gyvenimiška patirtis padarė savo. Puikiai žinau kiek daug komercinių žabangų būna kiekviename atvykusio turisto žingsnyje. Net ir turizmo agentūrų tikslas visų pirma yra surinkti kiekvieną įmanomą eurą ir tik po to reitingų kūrimas. O mūsų gi priešingai: nemėtyti pinigų jei tai nėra būtina. Bet šiandiena mums reikia apsispręsti kokias ekskursijas užsisakysime visai viešnagei į priekį. Kelialapius mes gavome be galo pigius, po 545 litus. Už tai čia, vietoje, bandoma atsigriebti. Bet kuri, vidutiniškai 100 km. ekskursija žmogui kainuoja apie 45-60 eurų.

Pamąstymus ką rinktis tęsiame jau per pusryčius, kuriuos valgome antrame „Les Palmiros“ viešbučio aukšte esančiame restorane. Čia taip vadinamas švediškas stalas. Ir vėl, kaip prieš metus Tunisijoje, vos įėję į salę sutinkame maistu nepatenkintą bendrakeleivę, kuri prasilenkiant mesteli fraze: „maistas čia švelniai tariant – keistas“. Suklusę pasukame prie „varstoto“, kur išdėliota įvairūs patiekalai. Ir... nesuvokiame kas jai čia keisto. Suraikytas kapotas kumpis, olandiškas sūris, įvairios daržovės ir iš jų pagamintos bei saldžios salotos, musliai ir kitokie dribsniai pagardinti vynuogėmis ir kitokiais priedais, pienas, grietinė, bene 10 rūšių arbata. Pasisaldinimui – cukrus, saldikliai ir net medus. Kava, tiesa, tik tirpi, „NesCafe“, bet man jos neragavus jau bene 10 metų, ji kaip tik vėl atgavo pasitikėjimą mano skrandyje. Žodžiu gi mes atėję pusryčiauti, ne pietauti ir man regis pusryčiai tikrai puikūs. Imu galvoti, kad lietuviai arba patys nežino ko nori gyvenime, arba jų išpuikimui nebėra ribų. O gal lietuviškas mentalitetas tiesiog diktuoja, kad kai viską iš eilės kritikuoji, tada tampi svarbus ir reikšmingas asmuo? Teisybės dėlei, užbėgant įvykiams už akių, turiu pripažinti, kad šis asortimentas nekito nei vieną dieną ir į kelionės pabaigą tikrai atsibodo. Tačiau pirmomis dienomis jis tikrai rodėsi normalus ir pakankamas. Visgi objektyviai vertinant - o ko gi norėti, juk žinojome, kad važiuojame į dviejų ** viešbutį.

Po pusryčių atsidūrėme mieste, pasivaikščiojome, pafilmavome ir pafotografavome supančią aplinką, architektūrą ir augmeniją. O 13:30 val. jau visi 6, šiame viešbutyje apsistoję lietuviai buvome viešbučio fojė, kur laukė susitikimas su Loreta, „Travelman“ atstove. Su mumis, čia, Larnakoje gyvena dvi jaunos, simpatiškos merginos iš Klaipėdos ir bene 22-24 metų amžiaus porelė, kuriuos netrukome praminti naujalietuvių atžalomis. Nors šiaip labai neišsišokantys, jie kartas nuo karto demonstravo savo piniginių plotį, reiškė nepasitenkinimą esančiu servisu. Taip, jūs ko gero atspėjote – jaunoji panelytė ir buvo ta dama, kuri raukėsi po pirmos dienos pusryčių. O tokiais momentais, kai tenka bendrauti su panašiais jaunikaičiais, mane apima savotiškas jausmas. Pasijuntu tarsi kažkoks kalnų išminčius [juokauju], nes imu mintyse prognozuoti jų ateitį – nelengva jiems kažkada bus, nes gyvenimas būtinai pametės tikrų išbandymų ir kaip gi jie jausis tada, jei šiandiena čia, kur normaliam žmogui tikrai puikus poilsis, jiems viskas blogai...

Loreta paskambina viešbučio administratoriui. Ji vėluoja! Tad mums tenka vėl valandėlę pasibastyti aplink hotelį. Laikui prastumti užsukame į „Mc.Donaldą“ pagurkšnoti kavos. Keista, Lietuvoje prieš dešimtmetį labai greitai atsižavėjęs šia kompanija, čia ją atrandu iš naujo: kava visiškai skani. Ir pigi, 2,40 euro, kai tuo tarpu kitur apie 4,5-5. Palyginimui, grįžęs į Kauną, būtinai apsilankysiu į mūsiškę. [Tą jau padariau ir nenusivyliau. Lietuvoje „Mc.Donaldai“ ko gero irgi patobulėjo].

Pagaliau susitikę su Loreta, gavome išsamią informaciją apie pasiūlymus ateičiai. Kol kas užsirašėme tik į vieną kelionę – į Nikosiją, šalies sostinę. Kitas sutarėme pergalvoti iki rytdienos. Dar pasidairysime po kitus rusiškus biurus, kurių čia matosi ne taip jau mažai...

 

Antra diena

Jei vakarykštis pasivaikščiojimas sąlyginai buvo žvalgybinis, šiandiena jau ėmėme vis labiau pažinti miestą. Su minėtomis klaipėdietėmis iš vakaro bandę tartis dėl bendros automobilio nuomos, šiandiena tos minties jau atsisakėme. Nes šis užmanymas ir ne iš pigiųjų, ir, ko gero, būtų pakankamai varginantis. Tikriausiai tik iš pirmo žvilgsnio smulkmena, kad vairas dešinėje pusėje, o kai reikės imti važiuoti ne itin plačiomis gatvelėmis, tai gali tapti jau nebe prabanga, o našta. Juk ne tik vairas, bėgio rankena taip pat kitoje pusėje. O prie automatinio nesu pratęs, tad ar verta šiems įgūdžiams formuoti aukoti savo mielas atostogas? O jei padarysi smulkią avariją, visų pirma suveiks frančizės paslėpta klasta – iki 500 eurų nuostolio dydį privalo dengti pats autoįvykio kaltininkas. Ir galiausiai, o kur gi mes imsime važiuoti? Turizmas visada toks dalykas, kad jei nuvažiuosi į kairę, po kurio laiko gailėsiesi, kad važiavai ne į dešinę. J)) Aplakstyti visą salą turime per mažai laiko. Pagaliau gi gyvenimiška patirtis ne kartą įrodžiusi, kad jei manai, kad per kelias dienas pamatei visą šalį, tai po kurio laiko imi suprasti, kad nematei iš vis nieko. Nes daugiau už viską matei asfaltą ir pakele bėgančius medžius.

Bandymai revizuoti gretimai įsikūrusius turizmo biurus baigėsi be rezultatų. Jau minėjau, kad mes pataikėme į Kipro nacionalinę šventę, kurios pavadinimas mums tikrai juokingas – kataklizmų šventė! Ir ši šventė čia tęsis beveik visą mūsų viešnagės laiką, iki birželio 18 dienos, todėl biurai čia nedirba. Todėl pakartotinai susitikome su Loreta ir užsisakėme kitas keliones.  Jau nuo rytojaus jau įsijungsime į turiningesnį turizmą. Jau rytoj mus išveš į kažkokią užmiesčio fermą, kur vyks nacionalinis vakaras su koncertais, sirtakiu ir kitomis čionykštėmis pramogomis. Trečiadienį – Nikosija, o ketvirtadienį leisimės į Grand turą po visą Kipro graikiškąją dalį.

Dar skrisdamas į čia buvau nutaręs, kad tikras poilsis neturi būti varginantis, kad tikrai į sveikatą kaip mažam vaikui pamiegoti pietų miegą. Ir to laikiausi visą kelinės laiką. Tad šiandiena jau turėjau antrąjį pogulį. Po jo pietūs. Bariuke, kuris mums šįryt paliko gerą įspūdį. Iš kai kurių požymių spėju, kad jo savininkas italas. Ir nesvarbu – pataikiau ar ne, bet  jis malonus, dėmesingas, kantrus ir paslaugus.  O ir patiekalai pas jį liuks, kaip tik mūsų skrandžiams. Skrandžiams, kuriuos užpildę leidomės į rodos, begalinę Larnakos pajūrio krantinėje šurmuliuojančią minią. Toli nereikėtų ieškoti pavyzdžių, kad dalis žmonių mėgsta atostogauti nuošaliose vietose. O man ne, man tokie kurortai kaip Nida yra begalinė nuobodybė. Aš mėgstu žmones, todėl man patinka kai jų daug. O šiandiena čia, Larnakos mieste, skaitosi visos šalies šventės sostinė. Matomai kažkas panašaus, kaip kad Vilnius [o gal visa Lietuva] 2009 metais bus Europos kultūros sostinė. Čia taip jau surėdyta, kad visą savaitę švenčiama visoje saloje, bet kasdiena vienas iš kurortų tampa svarbiausiu. Centrais jau buvo Patosas, Limasolis ir šiandiena visi judriausi Kipro gyventojai sugūžėjo į Larnaką. Čia žymiausi saviveiklos kolektyvai ir pavieniai atlikėjai. Net bardų [panašiai kaip Lietuvoje Bronius, Gintaras Paulauskas] čia gerokai padaugėjo. Išdygo du nauji milžiniški batutai, netikėtai atsirado net dirbtinis ledas. Tiesa, pastarasis kažkaip mažai suprantamas vietiniams gyventojams: juk čia nebūna žiemos, todėl dideliu populiarumu jis nesinaudoja. O ir padarytas jis ne iš vandens [oro temperatūra tuo metu buvo apie 38 laipsnius], o iš velniai žino ko.

Visa krantinė visą dieną tiesiog  užgrūsta žmonėmis, tiek dalyviais ar atlikėjais, tiek pasyviais žiūrėtojais.

Vakare pabandėme pereiti krantinę iki galo, t.y. nukakti ten, kur akys rodė, kad miestas va va, jau tuoj pasibaigs. Klydome! Jis pasirodė esąs begalinis. Pasiekus kažkokią pilį [joje muziejus ir teatras] ir buvusią viduramžių sieną šalia jos, į priekį toli toli nusidriekė prieblandoje skendinti gatvė su nesuskaičiuojama gausybe snūduriuojančių bariukų. Tolokai paėjėję pasiekėme kiek europietiškesnį čekų mini restoranėlį ir nematydami krantinės pabaigos, supratome, kad turime pasiduoti: toliau eiti nebeužteks įkvėpimo, nes, tuo labiau, gi reikės dar ir sugrįžti. Pasukome atgal, o vakarienei pasirinkome čia labai populiarų lauko restoraną „Aleksandre“. Reda kyštelėjo idėja prie vakarienės užsisakyti alaus ir man ji patiko. Nors nesu alaus mėgėjas, šį vakarą geriamas „Carlsbergas“ pasirodė skaniausias gėrimas pasaulyje. Tai neabejotinai buvo nuovargio ir tvankaus oro pasekmė. Maloni pasekmė. Bevakarieniaujant pasidarė įdomu patyrinėti žvilgsniais aplinkui sėdinčius bene iš viso pasaulio suvažiavusius žmones, jų tradicijas, papročius, elgseną. Nejučiomis prisiminiau daug kur kažkieno išreklamuotus besišypsančius vakariečius. Ir priekaištais apipiltus paniurusius lietuvius. Ir čia supratau, kad ši kažkieno kažkur kažkada sukurta legenda yra grynas melas. Nėra  tuose vakaruose taip jau plačiai besišypsančių žmonių. Nors nuo kompiuterio mano regėjimas jau gerokai apsilpęs ir laikas jau susimąstyti apie akinius, aš dar puikiai įžiūriu tiek šypsenas, tiek pagiežą. Ir tų plačių šypsenų pertekliaus čia tikrai nėra.

Užbėgant galimam oponentų atkirčiui, kad Kipras, kaip ir Lietuva dar visai nauja Europos sąjungos šalis, turiu pasakyti, kad dar Kaune, „Travelmane“ mums svarstant Kipras ar Kreta, agentūros direktorė nedviprasmiškai pasakė: Kiprą renkasi gerokai turtingesni keliautojai, nes ten dauguma poilsiautojų anglai. Jie čia mėgsta ilsėtis dar nuo metropolijos laikų. O Kreta pritaikyta kur kas biednesniems žmonėms. O mudu čia sėdime tikrai ne vien tarp kipriečių. Aplink tikrai daug vakariečių. Tad nebekurkime gal toliau nereikalingų legendų. Lietuviai, kai jiems linksma, šypsosi nei kiek ne prasčiau.

„Kukli“ vakarienė už 315 lt.

 

Vakar, kaip ir buvo numatyta, pradėjome savo ekskursinį maratoną. Labai panašiai kaip ir prieš metus Tunisijoje. Mus nuvežė į kažkokią užmiesčio fermą, čia turėjome pavakarieniauti...... ........   ......... .....

 

 Nuotrauka № 10

 

Nuotrauka № 11 

Nuotrauka № 12

Truputi oficialios informacijos...

Nuo 1489 m. Kiprą valdė Venecijos respublika, 1570 m. užėmė Osmanų imperija. Nuo 1878 iki 1960 m., kai tapo nepriklausoma valstybe, Kipras buvo Jungtinės Karalystės valda. Nuo 1914 m. Kipras buvo Jungtinės Karalystė kolonija.

 

Atsižvelgdama į strateginę salos svarbą, Jungtinė Karalystė pasiūlė Graikijai ir Turkijai nebepretenduoti į salą, kai ji pasitrauks, ir nepriklausomo Kipro suverenitetui suteikti visų trijų šalių garantijas. Taip Kipras būtų apsaugotas nuo prijungimo prie kurios nors šalies ir nuo galimo jo padalijimo į atskiras teritorijas. Šis susitarimas galiojo, tačiau neilgai: 1974 m. graikų radikalai, inspiruoti iš Graikijos, bandė nuversti prezidentą Makarijusą ir paskelbti, kad Kipras tampa Graikijos dalimi. Į šį aktą griežtai reagavo Turkija, kuri į šiaurinę salos dalį įvedė savo kariuomenę ir paskelbė joje nepriklausomą Šiaurės Kipro Turkų Respubliką. Tuo tarpu Jungtinė Karalystė nusprendė nesikišti ir nepalaikyti nė vienos iš šalių.
Nors pietinė graikiškoji salo dalis netapo Graikijos sudedamąja dalimi, Turkijos okupacinė kariuomenė šiaurėje taip ir liko. Taigi Kipras de facto tapo padalyta šalimi. Dvi jos dalis įskaitant ir padalytą sostinę, skiria Jungtinių Tautų pajėgų patruliuojama žalioji linija. Apie 78 proc. salos gyventojų graikų kontroliuoja apie 43 proc. šalies teritorijos, tuo tarpu apie 18 proc. salos gyventojų yra turkai, bet jie kontroliuoja apie 37 proc. teritorijos. Turkija taip pat vykdo per daug nereklamuojamą migracijos ir kolonizacijos politiką, skatindama daugiau turkų iš žemyno kraustytis į salą. Manoma, kad nuo 1974 m. iš Turkijos į Kiprą persikėlė gyventi daugiau kaip 100 tūkst. turkų migrantų. Šis daug asmeninių tragedijų ir sunkumų sukėlęs padalijimas nepanaikintas iki šiol, ir kol kas nesimato konflikto pabaigos. Nepadėjo konflikto sureguliuoti ir Jungtinių Tautų parengtas šalių susivienijimo planas, kurį 2004 m. balandžio mėn. referendume atmetė Kipro graikų bendruomenė. Šiaurinė salos dalis išlieka viena iš labiausiai militarizuotų pasaulio vietų.

 

[Bus daugiau]