Įvadinė Instrukcija: Žiūrintiems nuotraukas, nebūtina išsigasti pamačius tokį apšepėlį. Paprasčiausiai jau eilę metų aš esu nuspręndęs, kad atostogos yra skirtos poilsiui ir per jas nebutina skustis.

 Инструкция зрителю: пpосьба непугатся такого небритого бомжа. Просто я уже давно привыкший, что отпуск на то и отпуск, что себе можно позволить отдыхать в полном смысле этого слова.

  Jau senai pamėgau draugystę su skulptūromis

Mano ispūdžiai iš kelionės į šalį, kažkodėl vadinamą - Tunisu [manyčiau, turėtume vadinti Tunisija, o jos sostinę - Tunisu], ir šiandiena, prabėgus bene 14 mėnesių, išlieka patys šilčiausi. Patyriau didelį malonumą, kurio įspūdžiai, ko gero, išliks visam gyvenimui. Ir ne tik man ji patiko. Prisimenu, bene prieš 10 metų kalbėjausi su Lietuvoje gerai žinomu teležurnalistu Henriku Vaitiekūnu. Ir jau tada jis man pasakė: jei turėsi galimybę - būtinai nuvažiuok, nes tuos įspūdžius, kuriuos pajutau Tunise, nupasakoti nėra taip jau lengva.

Tad į kelionę, be kita ko, pasiėmiau ir sąsiuvinį, kuris tapo mano kelionės dienoraščiu. Juk bus lengviau viską prisiminti kažkada, kai dienai pasibaigus, šiltą naktį balkone susiregistruoji bėgte prabėgusius dienos įspūdžius.

 

Tad Jūsų  įvertinimui - šiek tiek paredaguotas mano metų senumo diary.

 

 

 

 

Kelionė į šią šalį įvyko pakankamai spontaniškai. Be didelių pasiruošimų: tiek moralinių, tiek fizinių. Tiesiog internete radome paskutinės minutės pasiūlymą, o Tunisija buvo ta šalis, apie kurią svajojau jau senokai. Tad skubiai nulėkėme į turizmo agentūrą, siūliusią pigų kelionlapį. Deja, juo taip ir nepasinaudojome. Sužinojome, kad Afrikoje nepakanka turėti pas mus pasu laikomos piliečio kortelės. Reikia tikro paso. O laiko išsiimti pasą buvo per mažai. Tad teko laukti sekančio reiso, jau brangesnio. Bet tiek to, pamatėme tai, apie ką dar prieš mėnesį nei nesapnavome. Taigi apie šalį, kurioje, mūsų nustebimui, beveik nesutikome negrų. O juk nekeliavusiam žmogui, Afrika beveik visada asocijuojasi su liūtais, drambliais ir... juodaodžiais žmonėmis.

 

    Taigi,- birželio 19-toji, kaip ir visada prasideda 0 val. 00 min.... Tuo metu mudu su Reda dar pakankamai intensyviai ruošiamės kelionei. Kuičiamės, braunamės, ruošiame ,,sausą davinį“  namus saugoti liekantiems Grantui ir Brisiui... Bet...apie pusę dviejų nakties ateina netikėtas SMS‘as. Rašo ponia iš ,,Novaturo“, kelionių agentūros, iš kurios per tarpininką ,,Top travel“ nusipirkome du kelialapius į Syso miestą ant Viduržemio jūros kranto. Kelionė atidedama net 6 valandoms!!!

     Šiek tiek esame sutrike.... o ir mintys užklysta įvairios; gal blogas oras, o gal lėktuvas ėmė byrėti!.. Na, bet į balą puolęs sausas nekelsi, tad apie išvykos atsisakymą nei vienas nekalbėjome. Kol kas ir negalvojome. Arba galvojome, bet nenorėjome vienas kito gąsdinti. 0 pusę dešimtos ryto sulaukiame naujos informacijos - skambina ,,Top travel“ registratorė ir praneša žinia apie kuria jau žinome 6 valandas. Savotiškai gerai, dabar jau spėsime neskubėdami, dar galime pasibovinti  daržuose, palaistyti gėlytes. Žinoma, tai saviapgaulė. Iš tikto mes praradome 6 Afrikos valandas. O tai daug, turint omenyje, kad viso turime tik apgailėtinas 7 nakvynes. Bet...Gerai ir taip.

       .... antroje dienos pusėje mus pasiekė ir džiugi žinia. Žmonos draugė Gitana, su vyru Almiu paims mus iš namų ir nugabens tiesiai į Vilniaus aerouostą. Nes ne pats didžiausias malonumas būtų belstis iki ten traukiniu ar autobusu. O iki šiol šio faktoriaus deramai nei nebuvome įvertinę.  Laikas slenka nepastebimai, praeina dar kelios valandos  ir mes jau Almonto išmesti į Vilniaus aerodromo keleivių terminalą. Registruojamės ir tada sužinome antrą akibrokštą: lėktuvas vėluos dar 3 val. Gauname po 25 lt. vertės vakarienės taloną ir vėl laukiame. Pavalgome, paskaitome laikraštį ,,Vakaro žinios“ ir pagaliau žengiame muitinės link. Piktoka, nes muitininkas iš mūsų atima mineralinį ,,Naliedzovianka“, o 5 žingsniai už jo stovi automatas kur galima vėl nusipirkti, bet kokių gėrimų. Bet ką padarysi. Šįkart apsieisime be arbitražo. Lipame į lėktuvą ir jis netrukus išrieda į pakilimo taką...

 

     Jei manęs nepaveda atmintis, lėktuvu skrendu jau 19-tąjį kartą savo gyvenime. Nuo paskutinio skrydžio jau prabėgo gal apie 20 metų. Tad patirtis aukštai danguje likusi tik teorinė. Praktiškai viskas užmiršta. Staigus lėktuvo kilimas ima kelti šiokių tokių sveikatos sutrikimų. Lyg ima svaigti galva, lyg tai jaučiasi oro stygius. Primetu, kad dabar pats laikas po liežuviu pasikišti  validolio tabletukę, bet čia paaiškėja, kad mano žmona, kurios slapyvardis [nikas] Tvarkos forume Odisėja- tik ir tėra nikas, simbolizuojantis didelį keliautoją. Iš tikro ji lėktuvu skrenda pirmąjį kartą  gyvenime, tad jos  patirtis lygi nuliui: pasiimti medikamentai, nors jie ir keliauja kartu su mumis, yra likę bagažo skyriuje…Tiek to. Yra arabas stiuardesas, kurio pasiprašau stiklinaitę vandens ir palengva adaptuojuosi. Nežinia kiek dar praeina laiko ir mes jau anapus Viduržemio jūros. O tai reiškia-artinamės prie savo kelionės tikslo-Šiaurės Afrikos.

       Sėkmingas nusileidimas ir pakankamai gerai organizuota kelionė vėl grąžina gerą nuotaiką. Po mūsų kojomis šiltas, egzotiškas žemynas. O jis, pasirodo, ne toks jau ir kitoks nei aš maniau iki šiol. Žolė ta pati, medžiai tie patys… Žinoma yra ir kitokių nuostabesnių, žavinčių savo koloritais ir kvapais. Ir liūdinančių nudžiūvusių žiedų ir šakų gausa. Gyvenimas ir šiltuose kraštuose, pasirodo yra nuolatinė kava su nebūtimi. Jei šiaurėje augalus ir gyvūnus smaugia šaltis, čia giltinė apsigaubusi sausros, karščio ir troškulio skraiste. Tiesa čia, Tunise, ji nėra labai agresyvi. Tikrai malonų jausmą pajuntu dairydamasis aplink jau sutemusį aerouostą. Girdisi nepažystamų „žiogų“ svirpimas, o mus apima kažkokia palaiminga aura. Nusistatome laikrodžius pagal naują geografinę zoną, sulipame į autobusus ir pro šalį bėgančius vaizdus jau stebime atsilošę krėsluose. Dar pusvalandis ir mes jau Sousso, kurį tarti reikia panašiai kaip socialdemokrato parlamentaro pavardę – Sysas.

     Išlipame prie ,,El Hanos beach“ viešbučio. Jokie dokumentų formalumai netrukdo ir netrikdo. Priešingai-vos spėjome suktis pagal hotelio darbuotojų komandas. Apsigyvename jaukiame dviviečiame kambariuke su ventiliatoriumi, kuris šiandiena vadinamas dar moderniškiau - kondicionieriumi. Lova plati, patalynė švari, balkonas platus, o jo duris laikėme nuolat atviras: tiek dieną, tiek naktį. Saldžiu sapnų! Laikas miegoti, nes vietiniu laiku jau trečia valanda nakties…

 

Etnografinėje vakaronėje

Pirmasis rytas… prabudome geros nuotaikos  ir apsijuosę nusileidome pusryčiauti. Dvi salės-viena iš pažiūros labai restoraninė, antra jau akivaizdžiai valgykla. Būdami pakankamai kuklūs pasukome į pastarąją. Bet ir neapsirikome. Pasirodo savitarna galioja abiejuose. Aš gyvenime niekaip nesugebu suprasti žmonių išrankamo. Nes užbėgant pasakojimui ,,už akių“, vakare, kada folklorinio vakaro metu prie vieno stalo pakliuvome su iš pažiūros gana paprastoka moteriške, jos dukra ir mažamete anūkėle, ji, ėmė ironizuoti vietinį maitinimą. Neva fe kaip neskanu. Tuo tarpu mudu mums siūlomu maistu likome patenkinti. Bent jau aš! Na aš nežinau ar maisto patiekimą, kurį čia gauname, teisėta būtų vadinti Švedišku stalu. Bet sakykime, kad buvo taip. Nėra čia ne tik, kad mums įprastų padėklų, bet ir lentynų jiems stumti. Kiekvienas viešbučio gyventojas pasiima į rankas didelę lėkštę ir pirmyn eilute nuo katilo  prie katilo. O juose garuoja puiki troškinta, pakepinta mėsa, kelių rūšių troškiniai, įvairios daržovės, norintys dar įsideda ledų, putėsių, uogienės arba džemo, persikų ir arbūzų. Tiesa, nuvylė kopūstų salotos. Lietuvoje net žemiausio lygio bufetėlyje šviežūs kopūstai būna paskaninti aliejumi, rūgštele, gal būt ir prieskoniais. Tuo tarpu šioje šalyje kopūstas tiesiog grubiai supjaustytas ir visiškai be nieko. Nesuminkštintas nenupjautas net kotas. Bet tiek to tą kopūstą-visa kita tikrai skanu, o kiekis neribojamas.      Tunisijos menų muziejuje

                                                                                                                                         

 

Labai maloni, deja, prancūzakalbė mūsų kambarinė

 

Tiesa, turiu pripažinti, kad kai rašiau šiuos žodžius, galvoje jau maišėsi dveji pusryčiai, pietūs ir vakarienė. Ir jie valgyti net keliuose miestuose skirtinguose restoranuose. Bet kokiu atveju maistas tikrai neapvylė. Tad apie jį gal ir užtektų. Bet čia negaliu praleisti dar vieno momento - tunisietiško ,,reketo“.  Taip jau būna, kad skirtingose šalyse įsigali ir savi pasipinigavimo metodai. Tuniso arabai, nors vandens tikrai nestokoja, matyt kai kurios tradicijos atsineša iš savo brolių, gyvenančių dykumose, kur ne tik geriamas, bet ir brt koks vanduo sunkiai pasiekiamas. Tad Sousso mieste atsigerti duodama tik per pusryčius. Gerkite sveteliai ką norite  - arbatą, kavą, sultis ar fantas. Tačiau atėjus pietums ir vakarienei, nors valgyti galite bet ką ir bet kiek, net už paprasto vandens stiklinę jums teks jau susimokėti. Tiesa - nebrangiai, arbata arba kava - vienas dinaras, kas Lietuvoje pavirstų maždaug 2-iem. litais. Ir maža to-net į savo kambarius nevalia  atsinešti jokio gėrimo. Būkite malonūs-pirkite pas mus. Tokie afrikiečių užrašai bene 6 kalbomis kabo visur prie įėjimų. O „Novaturo“ darbuotojas juos net pa…………, perspėja, kad nemalonumų galima susilaukti net ir atsinešus maisto. Tad logiška, kad būtų juokinga pas viešbučio metrdotelį teirautis  apie šaldytuvo nuomą.

 

       Iš gyvenimiškos patirties - įvairių pasakojimų, lektoriumų ir TV laidų jau seniai žinojau apie rytietiškus prekybinius papročius. Šia teoriją nemenkai papildė ir ilgametė patirtis dirbant ekskursijų bei grupių vadovų plačiojoje tarybinėje šalyje. Tačiau patirtis patirtimi, o mano asmeninės savybės-tą žinojau jau seniai-mane nuteikia neigiamai kai susiduriu su tikiu ,,pirkliu“. Tad dar kelias dienas prieš kelionę nutariau nesiskusti barzdos, būti, kaip juokavome su Reda-apšepusiu beduinu. Gal tada kromelių savininkams neatrodysiu perspektyvia auka ir jie mane tepalydės abejingu žvilgsniu. Deja klydau.

       

Papusryčiavę išsiruošėme paklaidžioti puskilometrio spinduliu apie svajotąjį ,,El Hanos“ viešbutį. Kromelis prie kromelio, o prie jų įėjimas po 2-4 ir daugiau konsultantų. Ir svarbi jų akis žaibiškai nustatydavo, kad aš ne tik, kad ne eilinis nuskuręs arabas pakabinęs kažkokią Europos blondinę, bet ir ne jų, šiaip jau daugiatautės ir daugiarasės šalies gyventojas. Tad kalbino jie mus įvairiai, nuo rusų, lenkų, lietuvių iki ispanų, italų ir vengrų kalbų. Pagaliau sekundei prie vienos krautuvėlės stabtelime ir pabandome mandagiai atsikalbėti nuo siūlomų ant virvės suvertų akmenukų, kuriuos turėtume priimti kaip nuostabų koljė. Ir čia padarome klaidą. Nors arabiškai suprantu ne daugiau nei persiškai ar finikietiškai, kažkaip suprantu, kad pakankamai simpatiškas juoduliukas įtikinėja, kad savo marketo viduje turi kažką mums labai reikalingo. Imame ir pasiduodame jo hipnozei- visgi miesto centras, durys plačiai atvertos, tad įeiname. Prekybininko draugelis, liekantis gatvėje, mus kažkodėl rusiškai pavymui paguodžia- ,,nieboites, on nie bandit“ J Viduje svetingasis šeimininkas pasiteirauja mano vardo, o į mano analogišką klausimą atsako- Ali Baba. Bandau angliškai suregzti klausimą  kur gi jo 40 plėšikų, bet jis jau į rankas Redai įspraudžia du juodos odos gabalėlius, kas ko gero turi atlikti dėkliuką raktams paskirti ir iškilmingai angliškai paaiškina-čia dovana. Po to rusiškai prideda, kad už ja nereikia mokėti. Net jei ir nieko nepirksime. Tada žvilgsniu tempiasi mane gilyn, o ten čiumpa pirmą pasitaikiusį diržą ir doro jį man lyg astronomas rodytų ką tik atrastą naują planetą mūsų galaktikoje. Ir tuo pat metu, matydamas, kad man nepadarė reikiamo įspūdžio, tęsia savo menedžerinį darbą. Parodo, kad tas diržas iš vienos pusės juodas, iš antros rudas, sagties kryptį labai lengva pakeisti, na, o toliau neįtikėtino pirkinio neatsisakytų net kvailys. Tačiau aš jam taip pat operatyviai parodau į savo beduiniškus šortukus ir kad juose nėra kilpų ne tik rudam ar juodam, bet net ir baltam diržui… Čia atkaklusis magas staiga lūžta, nustoja įkalbinėti ir beviltiškai sušunka kažkokį žodį prie įėjimo likusiems draugams. Kompanija suputoja ir prieš mus išdygsta agresyvaus veido vyrukas, kuris neklausiamas ima aiškinti esąs vyriausias 30 kv. m. prekyvietės direktorius. Atima iš mūsų Ali Babos dovanas ir stumteli išėjimo link. Mes beviltiškai, tačiau tai mus tik džiugina, todėl su palengvėjimu atsikvėpiame.

                      Jau nuo pat pradžios „Novaturo“ darbuotoja mums paaiškino visą prekybinį Suso gyvenimą: čia yra dvi pagrindinės parduotuvės, kuriose neprireiks derėtis. Jos valdiškos ir vadinamos skambiu žodžiu „GENERAL“. Iš tikro jos primena mūsų ‚Minimas“ ar „Norfas“- po savitarnos salę vaikščiok kiek tinkamas ir gali būti tikras- tavimi niekas nesusidomės. Yra jų mažesnių, ko gero ir daugiau, o atpažinti jas lengviausia pagal stovintį kasos aparatą. Jei jis yra- kainos fiksuotos, tad galime jaustis kaip Europoje. Panaši situacija ir su kava, arbata ar kitomis baro prekėmis viešbučių kavinėse. Bent jau iki šiol man labai patinka „El Hanos“ viešbučio bariukai. Čia kava ir arbata po 1 dinarą, aptarnauja maloniai, o dviejose lauko terasose prie staliukų gali sėdėti kad ir visą vakarą ir stebėti jūrą, pakrantės alėja šmirinėjančius viso pasaulio poilsiautojus arba važiuojama dalimi keleivius gaudančius renukus, citroenus, pėžukus ar folksvagenus.

Bet laikas slenka ir mes jau pietaujame. Tiesa, neparašiau, jog mūsų turistinė  kalkuliacija tokia, jog pietus turėtume valgyti kur tinkami ir, aišku, savo sąskaita. Tačiau jau pirmąjį rytą  Novaturo darbuotoja mus nudžiugino-jos vadovai kaip kompensaciją už suvėluotą išskridimą, nusprendė  mums duoti vienu nemokamus pietus ir dar po 72 dinarus savo nuožiūra pasirinktai ekskursijai. Tokia žinia mus nuteikė tikrai džiugiai, tad pietavome, kaip jau rašiau- sočiai ir skaniai.

                      Po pietų turėjome laisvą valandėlę poilsiui ir netrukus jau sėdome į autobusą, kuris išvežė mus apie 30km. į kaimelį, kuriame specialiai turistams, suvažiuojantiems iš įvairių hotelių įvairių šalių gyventojams organizuojami folkloro vakarai. Tikrai verta buvo dalyvauti šioje ekskursijoje, nes čia nėra ryškios ribos tarp atlikėjų ir svečių. Kaimelis nuostabiai išpuoštas augalais gėlėmis ir etnokultūriniais akcentais, jau atvykusius mus pavaišino savotiškomis tiesiai iš pečiaus išimtomis ,,liapoškomis“, toliau buvome nuvesti į areną ir susodinti už staliukų. Arenos viduryje-apvali scena, apink ją-smėlio hipodromas. Aikštės pakraštyje įsikūrę trys muzikantai-du būgnininkai ir vienas pučiantis kažkokią nacionalinę ,,fleitą“. Šiame teatre, mums kartu su koncertine programa ir sportiniu šou, pažadėta ir vakarienė. Tad dar pirmųjų nacionalinių melodijų metu, juodas juodas arabas ėmė nešioti vis naujus degustuotinus patiekalus. Jų bene dešimt, tiesa, dauguma jų šiek tiek panašūs vienas į kitą-kepti iš tešlos, tai saldesni tai rūgštesni paplotėliai, česnakai, čeburekai ir t.t. žinoma visa tai rašau simboliškai. Iš tikro jie buvo kitokie, tačiau geresnių terminų nelabai surandu. 

  

Į areną įjoja raitelis su baltai pilku žirgu. Jodinėja ratu ant arklio išdarinėdamas įvairiausias figūras. Joja tai nusviręs į žirgo šoną, tai palenda po juo, tai ant arklio nugaros atsistoja ar net rankomis remdamasis į gyvūno nugara iškelia kojas aukštyn. Po kuri  laiko mano, šioje srityje ne specialisto akimis žiūrint, panašus numeris atliekamas jau kito raitelio ant rudo žirgo. Po to pamainomis scenoje pasirodo 5-6 pilvo šokėjos, jas nuolatos keičia solistė, šokanti viena. Ji neabejotinai visų jų lyderė. Jos ir išvaizda nepriekaištinga, tiesa, europietiškam skoniui. Nes kiek yra tekia girdėti, arabai labiau vertina grakščias, o šiek tiek apkūnias moteris.

 

 

Senosios Medinos užeigėlės savininkas, mielai papozavo

 

 

Tikrai malonus buvo etnografinis Tunisijos vakaras

 

          Sceninis menas pakankamai subtilus dalykas, todėl bijodamas įsivelti į detalesnius jų aprašymus, šioje vietoje ir baigsiu vardinti tolimesnę programą. Nes ji buvo ir tarsi besikartojanti, ir, tuo pačiu kas kart vis nauja. Gal vertėtu tik išskirti padavėjus, kurie pagauti entuziazmo po kelių vieno žonglieriaus numerių su suvertais bene devyniais vienas ant kito moliniais pusmetrio dydžio ąsočiais [jie sudarė du kart aukštesnę ,,piramidę už patį atlikėją“], ėmė nešioti ir mums raudoną vyną sukrovę butelius ant galvų net trimis aukštais. Tai buvo palydima tikrai karštais aplodismentais. 

       Vakaras baigėsi po trijų su puse valandos bendrais turistu ir vietiniu koncertuotųjų šokiais. Baigiantis vakaronei, prisivaišinę avienos šašlykų bei kepinių su gyvatės kiaušiniais (nors to tikrumu šiek tiek abejoju) dar pasidarėme nuotraukų ir netrukus autobusas jau riedėjo ištįsusio Sousse gatvėmis. Grįžome poilsio...

       Tokiose kelionėse aš neretai prarandu laiko nuovoka. Bet berods antrasis rytas jau buvo ketvirtadienis. Po ankstyvų šeštos valandos pusryčių mus ,,pakrovė“ į autobusiuką ir išvežė į Tunisą, Tunisijos sostinę. Pakeliui dar keli miestai su savo charakteringais požymiais - Kartage (Carthoge) ir Sydy Bū Saydas. Vadovas, kurį tiesiog paprastumo dėlei nutariau vadinti Hasanu, apie keturiasdešimties metų arabas, bent jau už estus tikrai geriau rusiškai šnekantis vyras. Ne tinginys. Šnekėjo ir rodė daug ir įdomiai. Tačiau stebina ne tik tai - pagaliau atkreipiau dėmesį, kad ši, nors ir savita Afrikos šalis, turi labai daug panašumų su Lietuva ar šiaip Europa. Jei aš, geografinis mažaraštis, iki šiol įsivaizdavau šį žemyną labai kitokiu ir ko gero smarkiai atsilikusiu, teko pakeisti šia nuomonę. Turistiniai autobusai nei kiek prastesni nei pas mus važinėjantys Setros, Scanijos ar Neoplanai. Nepriekaištinga ventiliacinė sistema, geras įgarsinimas. Tiesa, požiūris į ekologija ir ekonomiką šiek tiek pirmykštis. Prie muziejų savų turistų laukiantys autobusai net valandą ar daugiau ,,neišjungiami“ tad kai kokoje aikštelėje susirenka 10 ar net 15, nuo smalkių ne juokais ima svaigti galva.

     Autostrados… Ko gero galima tvirtinti jog tunisiečiai geresni kelininkai už lietuvius. Arba bent jau sąžiningiau dirba, nevagia medžiagų. Nes visi žinome, kad Lietuvoje jau prie 23-24 laipsnių šilčio [sorry, tai mano naujadaras] suminkštėja asfaltas ir to pasekoje tralai įspaudžia gilias vėžes autostradose. Tad aš tiek važiuodamas link Vilniaus, tiek į Palangą, paprastai renkuosi antrąją eismo juostą. Tunise, kaip žinia, temperatūra užkilinėja iki keturiasdešimties ir daugiau, tačiau kelias nepriekaištingas. Aplinka labai primena bet kurią mūsų autostradą: aplink laukai, keturių eismo juostų greitkelį skiria bene 5 m. žalia juosta. Tik žalia ją vadinti gal būtų neteisinga, nes visa 130 km. atkarpą ji tankiai apsodinta kažkuo į mūsų alyvas panašiais violetiškai, rūžavai ir baltai žydinčiais krūmais. Tad kuria kryptim bevažiuotum, esi tarp gėlių. Na, o pakelės miesteliai ir kaimai jau niekuo neprimena tėvynės. Tunise, kaip ir mano atmintyje įsirėžusioje Gruzijoje – tvoros aukštos ir nepermatomos. Matyt vietiniai gyventojai ne visi ir žino, kad tvora gali būti medinė, iš štankietų. Čia visur mūras. Aukštas mūras. Kad net ir iš autobuso antrojo aukšto nelabai pamatysi kas pas juos kieme. Spalvos čia taip pat nežinomas dalykas. Pastatyti namai be jokių diskusijų dažomi baltai. Skirtumas tik tas, kad vieni šeimininkai juos kas kažkiek laiko perdažo, kiti taip ir stovi nuo laiko papilkėję. 

     Na o jei jau apie namus, tai nesinorėtų praleisti ir dar vieno dalyko. Statybos čia tikrai keistos, neįprastos. Mes su Odisėja net ėmėm spėlioti, kad gal čia tikrai ta vieta iš kur kilo posakis apie vyrų prievoles gyvenimui. Prisimenate, aišku: tikras vyras turi užauginti vaiką, pasodinti medį ir pastatyti namą. Tiesa, nesu tikras, jog tiksliai pacitavau šį paliepimą, bet būdamas ten, norom nenorom imi galvoti, kad visus namus čia stato tik po vieną, na gal du vyrus. Nes beveik visos statybvietės savo išvaizda labiau primena po karo apgriautą Libaną, nei kurortinę Tunisiją. O ir ko gi kito būtų galima tikėtis, jei tunisietis, po savo darbo dienos dar imtų lipdytis savo namą? Tokiu atveju antrasis aukštas, ko gero, imtų kilti tik po trijų – keturių metų. Tad nejučiomis ir peršasi tokios mintys žiūrint į individualias ir ne tik, statybas. Trečias aukštas dar statomas, o pirmasis, regis jau seniai seniai užmirštas.

          ... Artėjame prie sostinės, prie Tuniso miesto. Užsukame į pakelėje esantį Kartgo miestuką, Novaturo programoje kažkodėl vadinamą Kartagenu. Šiame mieste Tuniko, didžiai gerbiamo prezidento vila. Pačiam šalies vadovui jau 72 metai, bet prestižo palaikymui visi įvairiuose miestuose kabantys jo portretai jį rodo jauną, bene keturiasdešimtmetį. Ką padarysi, ir Afrika nenori pripažinti savo vadų solidaus amžiaus. Tiesa, tik gyvųjų vadų. Už tai Hasanas su pasididžiavimu pabrėžia, kad jų pirmasis ir vienintelis iki pat mirties išbuvęs prezidentas, sulaukė vos ne šimto metų amžiaus, o šalį valdė net 31 metus. Ir čia pat paaiškina, kad ir jų demokratija neleidžia tokiame poste įsitvirtinti iki gyvos galvos. Ne. Čia kadencija trunka šešerius metus, bet išrinktieji prezidentai taip mylimi, kad juos vėl ir vėl išrenka iš naujo.. Todėl čia sukirba ir pašalinė mintis – kodėl gi buvę metropolitai – anglai ir prancūzai neįžiūri čia nieko blogo, tuo tarpu nuolatos su įniršiu „kandžioja“ Gudijos Lukašenką. Juk šis dar tik politinis paauglys, lyginant su Tunisijos visagaliais valdovais. 

          Kartagas, pasirodo, ne šiaip sau miestas. Tai žmonijos tualetų lopšys. Jums tikriausiai juokas, bet Hasanas nedvejodamas teigia, kad būtent jame buvo pastatyti pirmieji mokami tualetai pasaulyje. Aišku - buvę ne šiaip sau būdelės. Tai buvęs didingas marmuro, granito ir kitokių uolienų statinys su įvairiomis pirtimis ir kitos paskirties holais. Šiandiena šypseną sukeliantis niuansas – mokamas  WC būdavęs ant tiek patrauklus, kad garbūs tuometiniai šeichai jame praleisdavę iki keleto valandų. Besėdėdami vienoje eilėje ant marmuro „basonų“ jie aptardavę ne tik vietinės reikšmės įvykius, bet ir svarbiausias politines pasaulio aktualijas. Vėliau Romos imperiją užplūdę barbarai iš dabartinės Vokietijos teritorijos, šiuos milžiniškus pastatus beveik sulyginę su žeme. Tad iki šiandien išlikę vos keletas akmens luitų ar kolonų. Įdomi ir vandens į šį pastatą patekimo istorija. Jis į tualetą ir pirtis buvo atvestas akveduku iš Dig Vino šventyklos kalnuose, 1100 km. atstumu. Ir pratekėdamas pro tualetą, kaip ir dera, atlikdavo valytojos darbą. 

           Gal nesiplėtosiu apie Sidi Bu Saide aplankytą Bordo muziejų. Jame įvairios senovinės mozaikos. Jį reikia matyti, o man, žmogui be ypatingo meninio suvokimo tai būtų pernelyg sudėtinga. Man iki šiol mozaikų menas asocijuojasi su prieš daugelį metų ne kartą lankytu Kaliningrado srities kurortu Svietlogorsku, kuriame pagrindinė aikštė buvo išklota spalvotomis, ko gero trupintų sieninių plytelių šukėmis ir bent jau tuo metu kėlė tik liūdnoką šypseną. Sidi Bu Saido ir bendrai Tunisijos mozaikos, aišku kitokios. Jos iš natūralaus akmens, neturi dirbtinų spalvų, tad jų ir vertė, ko gero, nepalyginamai aukštesnė. Gražu, tikrai gražu, deja aš čia ne specialistas...

         Pačiai sostinei laiko buvo mažoka, tad užsukome į Mediną [Senamiestį], pasivaikščiojome centrinėmis miesto gatvėmis, papietavome ir grįžome į Soussą. Pasakojimų prisiklausėme nemažai, tačiau tuo metu labai tingėjosi ką nors konspektuotis, tad dabar kažką rašydamas, rizikuočiau būti netikslus.

 Pirmieji praradimai

 

 

 

   Sugrįžę iš sostinės Tuniso, pusvalandžiui prikritome pogulio. Po to pavakarieniavome ir išsiruošėme į kitapus gatvės nusidriekusį paplūdimį.

 

_______________________[bus daugiau]___________________