Šis straipsniukas dienos šviesą išvydo 2007.10.13 d. savaitraštyje Laisvas Laikraštis  Nr. 28(158), o kiek vėliau buvo įkeltas ir į "Politikos aktualijų" tinklapį.

http://www.politikosaktualijos.lt/20071013/rinkimai-neatskiriama-demokratijos-dalis/

 

          Rinkimai į įvairias valdžios institucijas – visiškai suprantamas ir įprastas daugelio pasaulio šalių reliktas. Lietuviai taip pat prie to jau senokai priprato. Tiesa, terminas „priprato“, kažin ar pats tinkamiausias, nes kaip rodo statistika, rinkėjų aktyvumas paskutiniais metais gerokai smuktelėjęs.

      Gal dėl tos pačios priežasties nuslopo ir daugelio referendumų iniciatorių aktyvumas – paprastai net iš pažiūros pakankamai šaunios idėjos būna pasmerktos, nes nepavyksta surinkti reikiamą skaičių parašų, todėl referendumų organizatoriai būna priversti atsisakyti savo užmojų.

         Politinės partijos, dar nespėjusios gerai pailsėti nuo metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas, jau vis aktyviau ima ruoštis artėjantiems Seimo rinkimams. Ir drįsčiau juos laikyti pačiais svarbiausiais, nes kas gi kitas, jei ne įstatymų leidžiamoji valdžia turi pačias didžiausias galimybes įtakoti visų mūsų gyvenimą. Tad belieka viltis, kad su laiku vis didesnė mūsų visuomenės dalis ims suprasti rinkimų svarbą, todėl ir abejingai numojančiųjų rankomis ateityje mažės.

        Pastarieji rinkimai, kurių metu teko galimybė dirbti Kauno miesto Rinkimų apygardos štabo nariu, bent jau man, tuometiniam naujokui šiame veiklos bare, parodė pakankamai nemažai organizacinių trūkumų, kuriuos privalu išgyvendinti jau renkant naująjį Seimą.

      Neieškant konkrečių kaltininkų, visų pirma būtina pastebėti, kad apygardos rinkiniame štabe yra pakankamai daug bruožų, primenančių tarybinės armijos diedovščiną. Susirinkus į posėdį, kurio metu komisija svarsto kandidatus į apylinkių pirmininkus, bene pagrindinis kriterijus yra tai, ar žmogus jau seniai dalyvauja rinkiminėje veikloje. Ir tik labai išskirtinais atvejais, jei kažkuris iš kandidatų ankstesniuose rinkimuose labai pagarsėjo kaip visiškai nesugebantis dirbti kolektyve, neatsakingas ar (ko gero) paprasčiausiai kažkuriam iš „elitinių“ partijų deleguotam apygardos nariui itin neįtiko savo „aktyvumu“, yra galimybė manyti, kad jis nebebus prastumtas vėl ir vėl į apylinkės komisijos pirmininkus.

      Tiesa, jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, kad tokie „nuboksavimai“ dažniausiai būna neteisingi. Tuo įsitikinti paprasčiausiai neturėjau galimybės. Bėda yra tai, kad didelė dalis apygardos komisijos narių neturi nei mažiausio supratimo kas tai per žmonės už kuriuos tenka balsuoti. O tokiu atveju iš tikro belieka pasikliauti būsima patirtimi – balsuoti teigiamai, neigiamai arba visai susilaikyti ir tik pasibaigus rinkimams savo sąžinėje pasmerkti arba pagirti save už buvusi balsavimą.

      Tačiau turėjau puikią galimybę įsitikinti tuo, kad į komisijų sudėtis ir net į vadovaujančius jų postus pakliūna tikrai, švelniai tariant, ne visai objektyvūs bei rinkimų darbe sunkiai susigaudantys piliečiai.

        Trumpiau tariant, visas rinkimų organizavimas tampa tarsi loterija, o jei taip atsitinka net su apygardos komisijos nariais, tai ar eilinis rinkėjas gali tikėtis bent minimalios naudos iš savo dalyvavimo rinkimuose? Vargu…

      Todėl manyčiau – būtina, kad visi kandidatuojantys į apylinkių vadovaujančius postus iš anksto pateiktų kiekvienam komisijos nariui savo charakteristikas iš darboviečių, mokslo įstaigų, o nedirbantys, bent jau iš kažkurių visuomeninių organizacijų (suprantama – ne iš deleguojančiųjų partijų) ar net gyvenamosios vietos seniūnijų, jei jau nėra kitokios išeities. Neapibrėžtos asmenybės neturėtų tapti ne tik  apylinkių pirmininkais, bet ir turėtų būti svarstytinas jų bet koks dalyvavimas rinkiminėje veikloje.

       Metų pradžioje vykusių rinkimų į vietines tarybas praktika parodė, kad iš tikro rinkimams mūsų šalyje rengiamasi tikrai nepakankamai. Nors iš aukščiausiųjų šalies pareigūnų pakankamai dažnai girdime padūsavimų, kad rinkimai stipriai nualina šalies biudžetą, akivaizdu, kad didelė dalis lėšų nukreipiama ne ten kur reikėtų. Darbas rinkiminėse komisijose yra tikrai specifinis. Jau vien todėl, kad jo nelabai išeitų pavadinti nei pirmaeiliu, nei antraeiliu – juk žmonės čia suburiami labai trumpam, po ko jie vėl išsiskirsto savais keliais.

      Tačiau pagal svarbą, šį darbą reikėtų vertinti vienoje gretoje su operatyvinių tarnybų pareigybėmis. Nes nuo šių rezultatų priklauso visos šalies ateitis. Bent jau ketvertui metų, o neretai ir gerokai ilgėlesniam laikui. 

      Nežinau ar pakankamai įtemptai dirba šalies Vyriausioji rinkimų komisija laikotarpyje tarp rinkimų, tačiau ji, kartu su Vyriausybe, rinkimams turėtų ruoštis nuolatos. Ir kaip ir į kiekvieną darbą, į rinkiminių komisijų narius žmonės turi būti paruošiami ne paskubomis, ne vien partijų iniciatyva, o suteikiant jiems geras teorines žinias ir, po to, įvertinant jų įsisavinimą.

      Taip, kalbu apie mokymo kursus, kuriuos pabaigęs žmogus gautų teisę dirbti apylinkių, ar apygardų komisijos nariu ir būti renkamas jų sekretoriumi, pirmininku ar jo pavaduotoju. Asmenys, atliekantys šias pareigas turi gerai žinoti savo teises ir pareigas, ne iš nuogirdų žinoti įstatymus, bent jau toje dalyje, kurie tiesiogiai surišti su rinkimais.

      Gi paskutiniųjų rinkimų metu teko stebėti nemažai šio darbo broko, netgi tokio, kada apylinkių komisijų pirmininkai ne iš blogos valios sunkiai susigaudė net maišų su balsavimo biuleteniais plombavimo, jų pristatymo į apygardas, salių paruošimo ir panašiuose klausimuose. Skeptikai gali mestelėti, kad nuo to niekas nepasikeistų, tačiau iš esmės žvelgiant į šio darbo subtilybes tampa neabejotinai aišku, kad tai itin svarbus darbo frontas, todėl Valstybė turi jam skirti deramą dėmesį.

      Esame Europos sudėtinė dalis, tad nebegalime elgtis kaip vis dar demokratijos pradžiamoksliai.