Sara stovėjo prie borto ir stebėjo gracingus judesius, stiprių kojų šuolius, dviejų kūnų darną, dviejų sielų darną. Ji žiūrėjo kaip pilkšvas žirgas užkliudo kliūtį, kaip kaštoninis lyg vėjas lekia aplink ratu, kaip juodis prunkščia ir linguoja galva belaukdamas šeimininko, kaip baltasis... Jaudulys ir įtampa prieš artėjančias varžybas tvyrojo ore. Sara galvojo kas iš to, kas iš medalių, dėl kurių reikia dirbti taip sunkiai. Gal pasitenkinimas, didžiavimasis, kad tu geriausias? Jaudulys ir pergalė – du nepakartojami jutimai. Bendradarbiavimas, bičiulystė pati artimiausia ir giliausia kokia tik gali bebūti tarp žirgo ir žmogaus – svarbiausi veiksniai lemiantis tuos jutimus. Visą tai Sara galėjo turėti, visą tai ji jautė bet prarado. Baimė, neryžtingumas, susvetimėjimas sukludė jai atsitiesti tada, kai labiausiai reikėjo ryžto ir supratimo. Ji bandė save įtikinti, kad klaida padaryta per varžybas buvo jos, tačiau ji puikiai žinojo, kad jos žirgas užsispyrė ir pasistojęs piestu ją tiesiog svieste nusvedė ne tik žemyn, bet ir į tolį. Sara neatsimenė ar tada jautė skausmą, iš vis dvi savaites po to ji nieko neatsimenė. Ji gulėjo šoko būsenos. Su jos žirgu beveik niekada nebuvo jokių problemų, nei karta jis nėra jos išdavęs. Tačiau tada baltas lyg spindinti žvaigždė žirgas Žvaigždikis atseikėjo už visus gerus metus, taip, kad Sara prarado sąmonę. Po to įveikusi visas savo baimes, vėl porai mėnesių prarast net galėjimą vaikščioti, sugrįžo į žirgyną. Žirgas buvo ūmus, kaip viesulas blaškėsi po aptvarą. Sarai įėjus jis nurimo, bet kai buvo paglostytas vėl pasiuto. Ji lėkte išlėkė iš žirgyno, ir daugiau savo noru ten nebėjo. Buvo tempiama įvairių žmonių, tačiau daugiau ji neglostė nei to žirgo nei siūlyto kito. Dabar stebėdama paskutinę treniruotę prieš varžybas, ji klausė savęs ar nesigaili to. Iš dalies gailėjosi, tačiau žinojo, kad ant žirgo ji turbūt nebesėstų daugiau niekada. Sara nebepasitikėjo šiais puikiais gyvūnais. Puikiai suprato, kad tai kvaila. Tačiau tada ji padėjo tašką ir nenorėjo jo nubraukti. Kartais ji pati stebėdavosi kaip galėjo visko taip lengvai išsižadėti, kartais galvodavo, kad taip ir turėjo būti. Kad ir kaip bebūtų, malonumas stebėti konkurus niekur nedingo. Staiga prie jos prijojo viena iš pažįstamų, dėl kurios jai ir buvo leista stebėti treniruotę. Obolmušis žirgas pakreipė į Sarą galvą ir jų akis susitko. Ką gražiausią turi žirgas tai – akis. Atrodo tokios protingos, tokios supratingos, bet ne švelnios. Sara pirmoji nukreipė žvilgsnį. Su pažįstama jos pakalbėjo apie galimus prizininkus ir toji nujojo. Sara ir toliau stebėjo tokius tobulus gamtos sutvėrimus, kai vienas vyras tiesiog pulte nupuolė nuo žirgo. Prieš akis Sarai iškilo ryškios šviesos, baltas žirgas, ir pirmą kartą ji prisiminė, kad jai skaudėjo. Skaudėjo taip, kad ji negalėjo pajudėti, o po to tamsa. Sara apsisuko ir greitu žingsniu išėjo lauk. Ji žinojo, kad negalima, jog praeitis gadintų dabartinį gyvenimą, nes jis tęsiasi ir nesirengia sustoti, kad galėtum išgyventi ir pamiršti. Saulė tvieskė tiesiai prieš akis ir Sara pasuko link medžių, kur čiulbėjo vienišas paukštelis. Tą akimirką ji pasijuto tokia pati vieniša. Kažkadais išduota žirgo, neseniai vyro ir pati išdavusi Džimį. Ji nežinojo nieko apie vieną iš šios trijulės. Tada Sara nenorėjo žinoti kas nutiks Žvaigždikiui, buvusio vyro nenorėjo nė girdėti, o Džimiu pati nesidomėjusi. Akimirka ji suprato kokią daro klaidą. Jai taip skaudu, o štai dar labiau save skaudina ir stengiasi kuo mažiau bendrauti su Džimiu. Sara tikėjosi, kad nebendraujant užsimirš. Bet ar įmanoma užmiršti žmogų, už kurį dar ką tik būtum paaukojęs beveik viską? Sara nugara prisiglaudė prie medžio ir klausėsi vienišojo čiulbėjimo. Nežinia kiek laiko ten prastovėjo, kol priskido kitas paukštelis, ir jie drauge darniai, sparnas į sparną nulėkė padange. Sara pasijuto apgailėtinai, ir šis jos draugas ją paliko. Kaip ji nekentė savęs, kad štai dabar taip stovi, vietoj to, kad kažką darytų. Ji privalėjo save suimti į rankas, ir tą padarė. Nuėjo keliu išvydama didelėmis pastangomis viską iš minčių. Nusprendė jog verčiau pagalvos, ką pagaminti šiandien pietums. Ramiai keliaudama parduotuvės link, išgirdo skambant savo telefoną. Dabar mažiausiai norėjo su kuo nors šnekėtis, jos galvoje sukosi tik spagečiai ir visas įmanomas sūrių pasirinkimas prie jų. Tačiau telefonas toliau įkyriai skambėjo, tad ji pažiūrėjo ka skambina ir tą pačią akimirką, negalvodama atsiliepė. Jos balsas suvirpėjo:
- Džimi?
- Sara, Sara, Sara! – džiaugsmingas vaikiškas balselis pasiekė ją.
- Džimi, - tegalėjo ištarti Sara.
- Sara, aš tau papasakosiu ką šiandien veikiau, o buvo labai įdomu, - entuziastingai klabėjo vaikas.
- Žinoma papasakok, papasakok viską ką tik nori, - švelniai atsakė ji.
Ilgai ji klausėsi, o jis kalbėjo. Pasakojo apie tokius vaikiškus džiaugsmus, kokiais suaugusieji jai nebesimėgauja. Sara visą laiką šypsojo, akis spindėjo labiau nei bet kada, sugrįžus iš Paryžiaus. Ji taip džiaugėsi, kad mažajam Džimiui viskas klojasi taip gerai, kad užmiršusi visus sūrius, patraukė tiesiai namo. Atrodo, ji taip galėtų klausytis jo visą dieną. Ir jokio gailesčio, kad štai dabar nėra su juo. Savo noru jai viską papasakoti jis pradžiugino Sarą taip, kad jai norėjosi šokinėti iš džiaugsmo. Išklausiusi viską iki menkiausios smulkmenos ką mažasis draugužis norėjo papasakoti, Sara pradėjo klausinėti:
- Kaip Mery? Ar viskas gerai?
- Ji kaip visada užsispyrusi. Nieko nenori daryti. Net nevažiavo į vandens atrakcionų parką, nes jai labai nepatinka Rebeka, - atsakė jis.
- Ar jus su ja nesutariate?
- Net nežinau... Ji kažkokia keista, - patylėjęs atsakė Džimis.
- Kaip tai keista? – šyptelėjo Sara.
- Ji nedaro mums ledų desertų, ji nepiešia man drambliukų ir liūtukų ir nevažinėja su manimi dviračiais. Man atrodo ji mūsų nemėgsta.
Sara nusijuokė.
- Žinok, ne visi žmonės žino kaip elgtis su vaikais.
- Kaip tai? – nesuprato Džimis.
- Na... Jie nemėgsta žaisti su vaikais, valgyti ledus ar nemoka piešti.
- Bet tai nesąmonė! Juk taip smagu žaisti, - nusistebėjo jis.
- Žinau, - pritarė Sara.
- Norėčiau, kad tu būtum čia, - liūdnai pasakė Džimis.
- Ei, neliūdėk. Mes būtinai būsime kartu. Tu galėsi pas mane atvažiuoti, - raminančiu balsu prižadėjo Sara.
- Tikrai? Einu pasakysiu tėčiui, - apsidžiaugė berniukas.
- Ne, palauk. Aš jam pati viską pasakysiu. O tu kol kas niekam nesakyk, gerai?
- Kodėl?
- Taip reikia, o kas reikia tas reikia.
- Gerai, jau gerai. Ar greitai pamatysiu tave?
- Taip, o kol kas pabandyk susidraugauti su Rebeka, - nenorom pasakė Sara.
- Norėčiau, kad ji būtų tokia kaip tu, - pasakė Džimis.
Sara nieko nepasakė. Dabar berniukui reikia jos, o ne kitos. Ji apgailestavo, kad vaikai nesutaria su Rebeka, ir žinoma dėl jos jie jaučiasi blogai. Kita Saros pusė, savęs pati neapkesdama, tuo džiaugėsi. Sara liks jų, bent jau Džimio, mylimiausia moteris.