Šarlotė peiliu tepė sviesta ant duonos riekelės. Tai buvo jos vakarienė. Šįvakar ji tingėjo, o gal labiau nenorėjo kur nors eiti. Beveik kiekvieną vakarą moteris eidavo vis į kitą restoraną pavalgyti. Taip ji lyg susipažindavo su Londono vakariniu gyvenimu. Šią šiltą naktį ji vis galvojo apie Džeką. Jis taip toli ir ji pirmą kartą iš tiesų jo pasiilgo. Nors jos mintyse kaip ir anksčiau karaliavo Džo. Tačiau ji vis labiau stengėsi apie ji negalvoti ir kartais jai pavykdavo. Šarlotė visada pajusdavo šilumą pagalvojus apie Džeką, o pagalvojus apie Džo... Nė ir pati moteris nesuprasdavo ką ji jaučia tam žmogui. Jai ir atsibodo save analizuoti, geriau jau jaus ir nemastys ką. Šarlotė palaistė gėlę, kurią vakar nupirko Džein, kad namai butų jaukesni, tada įsijungė muzikinį centrą ir sulenkusi kojas atsisėdo ant sofos. Ji tiesiog klausė muzikos ir sėdėjo, kai gretimame bute prasidėjo diskoteka. Muziką turbūt girdėjo visa gatvė. Šarlotė net krūptelėjo ir piktai sužaibavo akimis į sieną, už kurios ir grojo muzika. Po valandos ji jau nebegalėjo apsikęsti, todėl užsimetė kita sijoną ir išėjo į koridorių. Ten pamatė visą būrį žmonių susigrūdusių prie kaimynų buto. Šarlotė pasuko jų pusėn, brovėsi pro juos ir staiga kažkas ją sugriebė už rankos. Moteris staigiai atsisuko, norėdama paliepti atšokt, bet nepadarė to. Į ją žvelgė tas pats vyras, kuris vakar ją vežė namo. Šarlotė nuoširdžiai nustebo:
- Rosai?
- Taip širdele, aš,- jis plačiai nusišypsojo jai.
Šarlotė žvelgė į jį ir jos galvoje greitai sukosi vakarykštė kelionė namo.
- Prisijunk, - pasiūlė jis.
- Aaa... Ne, aš einu į miestą, - atsikalbinėjo ji.
- Nagi, eime, - pasakė jis, čiupo ją už rankos ir nutempė vidun į butą.
Šarlotė dar bandė priešintis, bet galiausiai pasidavė. Ten buvo vos įmanoma prakvėpuoti. Rosas nusitempė ją kažkur ir pasodino ant sofos šalia besibučiuojančios porelės.
- Ko norėsi? – išgirdo ji Roso balsą.
- Ką?
- Išgert. Ko norėsi išgert?
- Nežinau, - išlemeno Šarlotė taip staigiai įtraukta į šį vakarėlį.
- Aš tuoj, - pasakė Rosas ir dingo tarp žmonių.
Šarlotė pastebėjo, kad čia yra dauguma namo gyventojų. Ji sėdėjo, apsiprasdama su deguonies trukumų ir vis žvilgčiodama į šalia sėdinčią porą. Rosas grįžo už kokių penkių minučių, o porelė vis dar bučiavosi. Jis padavė jai stiklinę ir pats atsisėdo šalia. Šarlotė paragavo gėrimo ir išspjovė jį tiesiai ant kažkieno kojos, bet niekas į tai neatkreipė dėmesio. Tik Rosas šalia juokėsi:
- Degina?
- Kas čia per velnio gėrimas? – sušuko Šarlotė.
- Mano tradicinis kokteilis. Geras, tik pirmas gurkšnis visada toks, - vis dar juokėsi Rosas.
Šarlotė netikėdama pažvelgė į jį, o jis paragino paragaut dar kartą. Moteris lėtai pakėlė stiklinę prie lūpų, suvilgė liežuvį ir tada išgėrė visą iki dugno.
- Geras, - pasakė ir nusišypsojo Rosui, kuris sėdėjo išsižiojęs.
- Dar?
- Žinoma.
Rosas vėl pradingo. Kažkoks tipas atsidrėbė šalia, jis dvokė rūkalais, alumi ir nežinia kuo. Jis pažvelgė į Šarlotę ir pabandė kažką pasakyti, bet jam pynėsi liežuvis. Tada jis uždėjo ranką jai ant kojos. Šarlotė nustūmė ją šalin ir metė jam pikta žvilgsnį. Tačiau jis jo arba nepamatė arba nesuprato, ir apkabino ją per pečius ir priglaudė prie savęs. Moteris pabandė išsilaisvinti iš jo gniaužtų, bet jai nepavyko. Jis taip dvokė, kad moteris manė uždusianti nuo dvoko. Tačiau staiga prie jų išdygo Rosas ir piktai paliepė:
- Nešdinkis!
Jis nepajudėjo, tada Rosas nutempė ji nuo sofos ir pats atsisėdo. Tas tipas matyt ten pat ir nulūžo. Rosas padavė jai stiklinę:
- Taip dažnai būna.
- Dažnai, lankaisi tokiose vakarėliuose? – pasidomėjo moteris.
- Turbūt.
- Kaip suprast turbūt?
- Vienam būtų dažnai, kitam ne, - pasakė jis, išgerdamas savo kokteilį.
Šarlotė nusišypsojo. Pamanė, kad jai būtų dažnai. Ji pajuto, kad pradeda atsipalaiduoti. Tai įvyko turbūt pirmą kartą, nuo to kai ji atvyko į Angliją. Su Rosu jie sėdėjo, gėrė jo kokteilius ir klausinėjo vienas kitą visokių smulkmenų. Šarlotė netikėtai prisiminė tą moterį automobilyje:
- Adrianos, čia nėra?
- Ne, - nusijuokė Rosas – prisiminei po valandos.
Šarlotė taip pat nusijuokė. Ką gi vietoj ramaus vakaro, ji sėdi su šiuo vyru ir tauškia visokius niekus. Staiga ją užvaldė nenumaldomas noras pašokti. Ji pakilo ir prisijungė prie šokančių žmonių. Po kelių minučių Rosas padarė tą patį. Jis šuktelėjo jai į ausį:
- Puikiai šoki, malonu buvo tave stebėti!
Šarlotė nusišypsojo ir žavingai apsisuko Rosui prieš akis. Ji nežinojo kiek laiko prašoko, nežinojo kiek laiko dar juokavo su Rosu ir dar kažkuo, nežinojo, kiek laiko sėdėjo nebejausdama kojų. Tačiau jau auštant ji nusprendė, kad laikas pakvėpuoti oru, o ne rūkalų, prakaito ir alkoholio mišiniu. Šiaip ne taip prasibrovus į balkoną, įkvėpė ir pajuto sugrįžtant jėgas. Grįžus atgal ji susirado Rosą ir sušoko neįtikėtinai. Kai kurie aplinkui net sustojo ir atsisuko į juos pažiūrėti. Po viso to ji užsigarantavo Roso pakvietimo į gimtadienį. Jie šoko ir tada kai žmonės pradėjo skirstytis, šoko ir tada kai beliko tik keli bemiegantis tipai ir ta besibučiuojanti porelė. Greitai išsinešdino ir jie. Grojo lėta muzika, o vidury kambario tarp šiukšlių, balų ir subraižytų grindų sukosi Šarlotė ir Rosas. Ji jau beveik miegojo padėjusi galvą ant jo peties. Moteris pabandė pakelti galvą, bet ji buvo sunki lyg švinas. Ji sušnibždėjo:
- Rosai, einu namo.
Ji pabandė atsiplėšt nuo Roso, bet kojos jau nebelaikė, protas nebeveikė. Šiaip ne taip su Roso pagalba parsivilko lygi buto ir įėjus į vidų griuvo ant lovos. Rosas irgi nebepastovėjo, todėl griuvo ant sofos ir kaip mat užmigo. Šarlotė dar bandė kažką sakyt, bet nespėjo, akis pačios užsimerkė.