Šarlotės kulniukai žaismingai kaukšėjo į laiptus. Ji grakščiai leidosi laiptais iš darbovietės kartu su Džo ir Džeine. Jos plaukai draikėsi vėjyje, o rankos gestikuliavo jai kažką aiškinant Džeinei. Po to ji atsikvėpė ir džiaugsmingai sušuko:
- Maniau, kad šita savaitė niekada nesibaigs!
- Iš ties buvo labai sunki, - pasakė Džeinė.
Nusileidę jie pasuko prie Džo automobilio. Jis pasiūlė jas parvežti, bet Džeinė atsisakė:
- Toks gražus vakaras. Tokį verta pasivaikščioti.
Šarlotė, žinojo, kad ir jai reikia atsisakyti, bet pagunda buvo per didelė. Ji įsėdo į automobilį ir pažvelgė į nueinančią Džeinę, tuoj pat pasigailėjo įsėdusi. Jai reikia laikytis, kaip galima trumpiau su Džo. Bet pagunda visada tokia svaiginanti ir didelė. Šarlotė švelniai pažvelgė į Džo ir jam nusišypsojo. Kad ir ką ji darė širdis jos neklausė. Ji veržėsi pas Džo, bet kartkartėm primindavo ir apie Džeką. Tada ji sau priekaištaudavo, bet niekaip negalėjo atsikratyti minčių apie šį vyrą, kuris sėdi šalia. Jie vos spėjo nuvažiuoti iki pirmojo šviesoforo, kai suskambo Džo telefonas. Džo atsiliepė ir kuri laika juo kalbėjo, o po to nepatenkintas jį išjungė. Šarlotė paklausė:
- Kokie nors nemalonumai?
- Reikia važiuoti parvežti Gabrielę ir jos draugę iš mūsų sodybos. Jos ten užvakar išvažiavo. Aš toks pavargęs, be to tai toli.
- Gal norėtum, kad aš palaikyčiau kompanija. Nebūtų taip liūdna, - pasakė Šarlotė ir iškart mintyse pradėjo apgailestauti. Ji save iškeikė visokiais žodžiais. Jai tai tiesiog išsprūdo, nes ji to norėjo.
- Žinoma, - atsakė Džo irgi šiek tiek pykdamas ant savęs.
Jie išsuko iš Londono ir nuvažiavo į užmiestį. Džo papasakojo apie sodybą ir toliau jis važiavo tylėdami. Šarlotė pasiknaisiojo po diskus ir vieną suradusi šyptelėjo:
- Tau patinka...?
- Čia turbūt Sandros. Bet visai nieko, - atsakė Džo nenuleisdamas akių nuo kelio.
Šarlotė uždėjo diską ir muzikos fone pasakė:
- Buvau susitikusi Sarą.
- Tikrai? – nustebo Džo.
- Taip. Ji sėdėjo prie Temzės, o aš ėmiau ir užkalbinau, net nežinodama, kad ten ji. Po to ji manęs paklausė ar aš ne Šarlotė. Štai taip mes susipažinom, - papasakojo ji žaviai sumirksėdama.
Saulė jau pradėjo raudonuoti, o jie buvo nuvažiavę tik puse kelio. Džo vis labiau pyko, kad Gabrielė negalėjo palaukti rytojaus. Bet jos draugei Lizai reikėjo rytoj iš ryto kažkur nueiti.
Medžiai metė ilgus šešėlius ant kelio, pradėjo lynoti. Šarlotė žvelgė pro langą į raudonai užsiplieskusias kalvas pro lietaus šydą. Tolumoje pasirodė vaivorykštė. Šarlotė prisiminė ką Džekas sakydavo apie ją. Ji nejučiomis prabilo:
- Džekas visada sako, kad vaivorykštė, kaip gyvenimas. Visos spalvos, kaip gyvenimo tarpsniai, kaip jausmai, kaip žmogaus būsenos. Taip pat jis sako, kad vienintelis reiškinys žemėje vertas manęs yra vaivorykštė. Tik ją jis man norėtų padovanoti, bet negali.
Tą akimirką Šarlotės akyse išniro Džekas ir ji pajuto, kaip norėtų, kad jis būtų šalia. Ji taip norėjo ištiesti ranką ir pajusti jį. Ji norėjo priglusti prie jo, būti jo apkabinta, žvelgti jam į akis ir būčiuoti jį be galo. Ji, taip užmiršusi viską pasaulyje, važiavo iki pat Džo šūktelėjo ir sustabdė automobilį. Jis išlipo ir Šarlotė, ką tik sugrįžusi iš svajonių pasaulio, nelabai suprato kas dedasi. Po minutės Džo sugrįžo. Jis įlipo vidun ir piktai užtrenkė duris.
- Prakeiktą padangą nuleido. Matyt ant kažko užvažiavau. Atsarginės neturiu.
Šarlotė beveik visa pabalo. Tik šito ir truko. Pabūk, kad gudrus, kuo trumpiau su Džo.
- Gal paskambink Sandrai? – pasiūlė.
Jis į ją pažiūrėjo lyg į beprotę. Šarlotė iškart suprato, kad pasiūlymas nelabai koks. Džo pasakė:
- Paskambinsiu vienam draugui.
Tačiau nei tas, nei kitas negalėjo. Abu buvo vakarėliuose. Sakė, kad neras kas galėtų padėti atvažiuos, bet geriau jau surastų. Kitas išvis neatsiliepė. Rosas atsiliepė, bet ryšys iškart nutrūko ir antrąkart Džo neprisiskambino. Galiausiai jis paskambino Sarai. Ji nors ir labai nepatenkinta tokia tolima kelione, tuo labiau kai jau buvo beužmieganti, sutiko atvažiuoti. Džo pažvelgė į savo bendrakeleivę ir pasakė:
- Teks ilgai palaukti.
Jis sėdėjo ir abu, nors ir vienam ir kitam draugija buvo maloni, jautėsi nejaukiai. Lauke lijo vis smarkiau ir smarkiau. Šarlotė pasakė, kad Anglijos labiausiai nemėgstanti, nes čia dažnai lyja. Vis labiau temo ir vis labiau darėsi nejauku sėdėti naktyje, beveik nieko nematant aplinkui tik tiek kiek apšviečia lempos. Aplink lempas skraidė daug naktinių plaštakių, kai kurios trankėsi į langus. Viena gerokai prisitvojo ir išsitrėškė ant lango tiesiai Šarlotei prieš akis. Ji vis žiūrėjo į ją, bet neiškentusi išsitraukė iš rankinės nosinaitę išlipo jos nušluostyti. Džo pamatęs ką ji daro irgi išlipo ir sušuko:
- Nereikia. Visa sušlapsi!
Tačiau Šarlotė neklausė ir vis valė. Tik kai nuvalė įlipo atgal į automobilį. Džo paklausė:
- Kam tai darei? Dabar visa šlapia. Dar sušalsi.
- Nesijaudink nesušalsiu. Ji čia išsitrėškė prieš mano akis, tai baisia erzino.
Jie tylėjo ir žiūrėjo į spiečių plaštakių. Staiga Šarlotė paklausė:
- Ar tiki, kad pasaulyje yra ta tikroji meilė besitęsianti visą laiką, kai esi su tuo žmogumi?
Džo išmuštas iš vėžių tokio klausimo, pakreipė galvą ir susimąstęs pažvelgė į mėnulį.
- Jei ir yra man jos neteko patirti, - atsakė.
- Kai kas sako, kad yra. Ką gi galėsiu pasakyti tik tada jei ir man pasiseks tai patirti, - rimtai atsakė Šarlotė. Nepatikėsi, bet Džekas tiki, kad ji yra. Dar nebuvau sutikusi iki jo vyro, kuris taip manytų. Todėl tavęs ir paklausiau.
- Romantikas tas tavo Džekas.
- Tikrai. Jis toks...žmogiškas, - sutrikusi pasakė Šarlotė, nežinodama, kaip išsireikšti.
- Kaip suprasti? – nesuprato ką ji turėjo omenyje.
- Žmogiškumas, - dar labiau sutriko Šarlotė, nes pirmąkart taip kalbėjo apie Džeką.
- Kas, pagal tave, yra žmogiškumas? – susidomėjo Džo.
- Žmogus turi elgtis kaip žmogus, o ne kaip gyvulys. Ne vien tenkinti savo gyvuliškus norus: pavalgyti, išsimiegoti. Kiekvienam žmogui reikia šilumos, supratimo, meilės, draugystės, deja jis tai gali gauti tik iš kito žmogaus. O tai priklauso, ar kitas žmogus gali tai suteikti, ar gali atleisti ir užjausti, o ne būti užsispyrusiu. Džekas tai gali... Žinoma, lengviausias kelias, kai esi užgautas, net negalvoti atleisti ir tą žmogų pamiršti. Bet juk galu gale taip gali pamiršti ir visus. Geriau pamiršti klaidą, skriaudą, o dar geriau sąmoningai kitų žmonių neskaudinti. Štai užjausti gali ne kiekvienas žmogus. Deja, dažnai šį sugebėjimą palaidojam po pelenais. Ir vis dėlto, kas tas žmogiškumas? Gal tai geriausių savybių rinkinys, kuriame nėra blogų savybių, ydų. Bent gerosios savybės nėra užgožtos blogųjų. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savyje bent trupinėlį žmogiškumo. Tačiau šiandien taip lengva jį užmiršti, nes dabar galvojama tik apie save. Bet žmogus yra tik maža kruopelė iš viso didelio pasaulio. Kiekvienas sudaro tą pasaulį, todėl kiekvienas turi stengtis jį puoselėti, kad jis bujotų kaip raudonas gėlių krūmas. Žmogus turėtų būti švelnus, kaip žiedlapis ir toks stiprus, kad pasaulis būtų vientisas, lygus, - išdėstė savo mintis Šarlotė.
Džo pagarbiai į ją pasižiūrėjo, nes ji viską sakė su tokiu užsidegimu. Jis paklausė:
- Bet juk tu nemanai, kad visi galvoja tik apie save?
- Žinoma, ne. Yra daug kilnių žmonių, - atsakė Šarlotė vis dar nesuprasdama, kodėl jai būtent dabar gimė tiek minčių.
Ji pažvelgė į mėnulį, kurio pjautuvas kybojo tiesiai virš jų ir metė siaurą mėnesienos ruožą ant Šarlotės veido. Užgrojo Bethoveno Mėnesienos sonata ir jos blakstienos suvirpo, o rankos sudrebėjo. Sidabrinės šviesos apšviestas jos veidas, toks rimtas ir romus, atrodė, kaip iš gilios praeities atkeliavusios deivės. Dabar bet kas į ją pažvelgęs būtų nutilęs ir susimąstęs, klusniai ir pagarbiai žiūrėtų į ją, lyg laukdamas ką ši likimo deivė pasakys. Šarlotė pakėlė vieną ranką ir perbraukė per plaukus, jie suplevėsavo ir pasklido jai už nugaros. Jos lūpos suvirpėjo ir ji švelniai, bet giliai įkvėpė. Tada pasisuko į Džo ir buvo nustebinta jo žvilgsnio. Tas žvilgsnis buvo kupinas susižavėjimo, pagarbos ir liūdesio. Ji atidarė dureles ir išlipo, Džo padarė tą patį. Nežinia kodėl, bet jie abu stovėjo plakami lietaus, žvelgdami į mėnesienos taką, pamiršę viską gyvenime. Niekas nežino kiek laiko praėjo kol pro šalį pralėkė automobilis ir sustojo, tada pavažiavo atgal ir sustojo šalia tų skulptūrų, kaip faraonų žvelgiančių į savo šalį, spoksančių į mėnesieną. Džo atsipeikėjo tik tada, kai išgirdo pažįstamą balsą. Jis pažvelgė ton pusėn ir baisiausiai nustebęs pamatė Rosą su kažkokia moterimi, kurios veido jis neįžiūrėjo. Rosas sušuko:
- Ką jus čia darot? Garbinant mėnulį!
- Ne...Ne...O kur tu čia bastaisi? – ne ką mažiau nustebintas paklausė Džo.
- Važinėjuos su šia gražuole, - linksmai atrėžė Rosas.
Džo pagaliau pamatė moters veidą ir vos nepargriuvo. Tai buvo Adriana. Ji jam koketiškai nusišypsojo. Rosas paklausė:
- Kas šita gražuolė?
- Šarlotė, - prisistatė ji.
Džo susitarė su Rosu, kad jis parveš Šarlotę, nors ji ir nenorėjo palikti jo vieno. Šarlotei įsėdus, Rosas išlipo ir pasivedė Džo į šalį, paklausė:
- Tai kas šita gražuolė?
- Bendradarbė, Rosai, tik bendradarbė, - atsakė Džo.
- Aišku. Bet tu norėtum, kad būtų kitaip, ar ne? – šmaikščiai paklausė Rosas.
Džo jau norėjo prieštarauti, bet draugas jį aplenkė:
- Tai pasinaudojai mano pasiūlymų? Gerai, gerai. Aš čia su ja tik šiaip važinėjuos, - aiškiai meluodamas pasakė jis. Nesijaudink ji man greitai vis tiek atsibos. Vakar susipažinau su viena tokia seksualia paukštyte, tad šiandien mūsų paskutinis vakaras. Čia tik šiaip tau pasakoju, kad žinotum.
Džo nieko neatsakė, o Rosas šoko į automobilį ir nurūko.