Sara taip pat ėjo namo, tik ji pyko ant Šarlotės. Tą dieną sėdėdama prie Temzės ji jau šiek tiek ramiau žvelgė į visus ją slegiančius įvykius. Žinoma, Šarlotę kaltinti buvo lengviausia. Juk apskritai lengviau kaltinti kitą nei patį save, kad tu negali susitvarkyti su visu tuo. Sara žinojo, kad negali kaltinti jos, bet taip buvo lengviau, negu gilintis į savo neviltį. Lengviau buvo pykti ir drožti namo greitai ir energingai, o ne liūdnai sliūkinti. Sara tiesiog bėgte įbėgo į kiemą, pro duris į namą grasiai jas užtrenkdama ir bildėdama užbėgo į antrą aukštą. O ten taip staiga atsiradusios jos jėgos dingo ir ji akimirkai sustojusi kambario viduryje, griuvo ant lovos ir pradėjo raudoti. Tačiau ji verkė labai trumpai, tada ji stigulė ant nugaros ir žvelgdama pro langą, gulėjo apimta apatijos. Už kelių minučių ant laiptų pasigirdo tylus žingsniai, jie sustojo prie kambario lyg abejodami ar eiti į vidų. Tačiau greitai pasirodė Saros mamos veidas, rūpestingai ir liūdnai žiūrintis į gulinčią apatišką savo dukrą. Mama įėjo ir atsisėdo ant lovos kraštelio. Denisės akyse pasirodė ašaros, ji greitai jas nusivalė ir pasilenkusi, tyliai pasakė:
- Ak, vargšele tu mano. Aš tuoj tau atnešiu raminamosios arbatos, o tu pagulėk ir nusiramink. Gal po to tau grįš noras eiti vėl tapyti? Tu vėl galėsi užsimiršti. Aš tuoj, tuoj sugrįšiu.
Staiga Sara atsisėdo tiesiai ir tiesiog suriko:
- Ne. Tu man neneši jokių kvailų arbatų. Man nereikia. Aš nepamiršiu to, todėl turiu susigyventi su tuo. Ne, mama, aš turiu pati tai įveikti.
- Tai žinoma, kad turi pati tai įveikti. Bet aš juk tau noriu tik padėti, - gailiai pasakė mama.
Sara vėl griuvo ant nugaros ir beviltiškai atsiduso. Ji pažvelgė pro langą ir jos atmintyje iškilo visą tą sceną su buvusiu vyru, Rebeka ir Džimiu. Kodėl tai turėjo matyti tas mielas, niekuo dėtas berniukas? Sara akimirka pasidavė tiems skaudiems prisiminimams ir iš jos akių vėl plūstelėjo ašaros. Denisė pasiūlė jai nosinę. Sara čiupo ją ir su baisiu įniršiu nusivalė ašaras. Tuo momentu apačioje išgirdo balsą, jis klausė ar kas nors yra namie. Saros mama sušuko, kad jos viršuje ir bematant ant laiptų pasigirdo žingsniai. Į kambarį įėjo Džo. Jis atidžiai nužvelgė Sarą ir susirūpinęs pažvelgė į Denisę. Mama pasivedėjo Džo iš kambario ir kažką jam sušnibždėjo, tada nulipo laiptais žemyn. Džo vėl pasirodė kambaryje, o Sara vėl apatiškai žvelgė pro langą. Jis priėjo ir paėmė jos ranką. Sara pažvelgė į jį ir ją užplūdo šilumos ir džiaugsmo banga. Ji apsikabino Džo ir jie taip ilgai sėdėjo vienas kito glėbi. Tada Sara atšlijo ir dėkingai pažvelgė į Džo:
- Ačiū.
- Ką tu brangute. Aš juk nieko nepadariau, - pasakė jis vis dar susirūpinusiai žiūrėdamas į savo draugę.
- O ne, tu padarei tiek daug. Vien ką reiškia, kad tu atėjai.
Džo priėjo prie lango, apie kažką pamąstė ir atsisukęs, pasakė:
- Žinai, Sara, tu privalai nepasiduoti. Aš suprantu, kaip tau įgriso tai girdėti, bet tu stipri.
- Čia tu klysti. Aš nebe stipri, teisingiau nemanau, kad kada nors tokia buvau.
- Tu stipri, aš žinau. Tu turi patikėti, kad tu gali, - rimtai pasakė Džo, bet vis dar susirūpinusiai žiūrėdamas į savo draugę.
- Ką aš galiu? – beviltiškai paklausė Sara.
- Tu gali tapyti, gali bėgioti, gali draugauti, gali kažko siekti, gali su tuo susigyventi. Tu gali tiek daug, tik tau tereikia patikėti, - karštai kalbėjo Džo.
- Bet man atrodo, kad ji mano, kad aš nieko negaliu, - keistai žiūrėdama kažkur sau po kojomis pasakė Sara.
- Tada tu gali gyventi kitur. Ji tiesiog nepatyrė to, ji nežino ko tau reikia.
- Gyventi kitur? Nejau tu turi omenyje mano palėpinį butą, - nustebusi pasakė Sara, kaip anksčiau pati apie tai nepagalvojo.
- Taip.
- Dar per anksti. Tik mano mama priverčia mane iš ryto keltis, tik ji mane priverčia nekiurksoti čia visą dieną.
- Tada vėliau. Tai nesvarbu. Svarbiausia, kad tu patikėtum jog gali.
Sara susimąstė. Ji ilgai sėdėjo lotoso poza ant lovos, kol ją lyg žaibas trenkė. Ji pašoko ir sušuko, iš pradžių nedrąsiai, o po to vis garsiau:
- Taip, aš galiu. Tu teisus aš galiu. Yra tiek veiklos, tiek daug dalykų, kuriuos reikia padaryti. Aš galiu! Aš galiu, galiu, galiu!
Ji padūkusi pradėjo lakstyti po kambarį. Džo iš pradžių beveik išsigando, bet greit pradėjo juoktis. Sara sustojo ir taip pat pradėjo juoktis. Nežinia kiek laiko jie juokėsi, bet Sarai taip palengvėjo, kad ji jautėsi lyg paukštis, kuris tuoj, tuoj pakils. Ji išlėkė iš kambario ir sušuko:
- Atleisk, Džo, bet mane aplankė įkvėpimas. Aš einu piešti, - ir nuskubėjo laiptais žemyn į verandą.
Džo pats sau nusišypsojęs išėjo, o Sara tapė. Ji piešė nieko negalvodama. Jos abstrakčiame paveiksle buvo tik ryškios ir šviesios spalvos, o ji visą laiką šypsojosi, nes jos siela džiūgavo ir tikėjo, kad ji galinti. Tikėjo kaip paauglystėje, nes tada ji tikėjo galinti nugriauti kalnus ir pasiekti savo. Jos rūpesčiai, kaip plunksnos per stiprų vėją nuskrido lengvai kažkur toli, ir bent jau tą dieną ir naktį ji jų neprisiminė.
Kitą rytą Sara jautėsi išsunkta ir norėjo tik kuo greičiau atsigulti ir užmigti, bet ji džiaugėsi savo naujuoju paveikslu. Dirbusi visą naktį ji negalvojo koks jis turi būti, bet išėjo gana neblogas. Jame atsispindėjo aistra, džiaugsmas ir patys gražiausi jausmai. Dabar kai buvo tokia pavargusi ji neįsivaizdavo, kaip galėjo džiaugsmą, laimę ir panašius jausmus susieti su aistra, bet abstraktusis paveikslas rėkte rėkė apie ją. Sara vangiai nusišypsojo jam ir atsigulusi ant sofutės jau norėjo užmerkti akis, kai į kambarį įvirto mama. O įvirto ji kartu su visais indais, kuriuose nešė savo dukrai pusryčius, bet užkliuvo už staktos. Sara pašoko ir pasilenkė prie mamos, tačiau ji labai nenukentėjo, nes nugriuvo tiesiai ant Saros drobių. Taigi visos drobės, bent jau viršutinės, buvo sugadintos. Denisė atsistojo ir šuktelėjo nuo skausmo, kurį pajuto rieše. Ji išsinarino riešą. Sara šiaip taip nuvežė ją pas gydytoją, bet pora kartu prie šviesoforų vos neatsitrenkė į kitus automobilius. Ligoninėje belaukdama mamos ji užsnūdo, bet pramerkusi akis ir pamačiusi, kad dar nėra mamos, išvydo mažiausiai čia tikėtiną sutikti žmogų – Gabrielę. Sara pamatė, kad ji sėdi nunarinusi galvą ir pamanė, kad miega, bet tai nebuvo tiesa. Netrukus Gabrielė pakėlė galvą ir išvydusi Sarą išplėtė pilnas išgąsčio akis. Ji buvo pabalusi, po akimis matėsi juodi ratilai ir truputėli drebėjo. Sara priėjo prie jos ir atsisėdo šalia. Ji pamatė, kad Gabrielė dreba daugiau negu pasirodė iš pradžių. Sara paklausė:
- Kas tau atsitiko?
Gabrielė neatsakė. Ji tik pažvelgė į Sarą pilnomis baimės ir šleikštulio akimis. Sara paėmė jos drebančią ranką ir dar kartą paklausė:
- Kas tau atsitiko?
- Nežinau, - virpančiu balsu atsakė Gabrielė.
- Nežinai? – nustebo Sara
- Taip, nežinau, - atsakė mergina ir pravirko.
Sara priglaudė ją prie savęs nebežinodama ką begalvoti ir besakyti.
- Bet kaip tu gali nežinoti?
Gabrielė nutįsusio megztinio rankovės kraštu nusišluostė ašaras ir dar labiau virpančiu balsu pasakė:
- Neatsimenu.
- Kaip tai...neatsimeni? – visai nustebinta ir dar labiau susirūpinusi paklausė Sara.
Gabrielė atšlijo nuo jos ir nusuko veidą. Ji labai tyliai sušnibždėjo:
- O, Sara, kodėl aš ten ėjau? Aš beveik nieko neprisimenu.
- Kur tu ėjai? – paklausė Sara pirštu perbraukdama jos susivėlusius plaukus.
- Ne, Sara, aš tau nesakysiu. Tu ir taip turi rūpesčių. Be to tuoj atvažiuos tėtis ir mama, - visai drebėdama sušnibždėjo Gabrielė.
Sara atsuko jos veidą į save ir įsakmiai pasakė:
- Nepaistyk niekų. Tu atrodai siaubingai. Kur tu buvai? Atsakyk man.
- Na, gerai. Tas vaikinas... Na tas kur tada matei, kai mes važinėjomės su tavimi. Jis, Bredas, pakvietė mane į vieno jo draugo vakarėlį. Aš net neprisimenu jo vardo, - pasakojo Gabrielė, o jos balsas trūkčiojo. Tenai visi jau buvo išgėrę, kai mes atėjome. Na ir aš nenorėjau būti kitokia. Juk supranti Sara, ar ne?
Sara linktelėjo galvą.
- Ten buvo visokiausiu svaigalų. Nuo alkoholio iki narkotikų. Bet, žinoma, aš nevartojau narkotikų. Juk tu tiki manimi, ar ne?
Sara vėl linktelėjo galvą.
- Po to padėtis tapo nevaldoma. Kažkas su kažkuo susipyko ir pradėjo muštis. Taip prasidėjo masinės muštinės, o ten buvo labai daug žmonių, labai daug. Man pasidarė blogą. Nežinau gal nuo alkoholio, o gal nuo visko kas ten vyko. Aš jau norėjau lėkti pro duris, bet kažkas man trenkė per galvą. Nežinau nei kas, nei kuo, bet atsibudau kažkokioj nepažįstamoj mašinoj. Viduje daugiau jokių žmonių nebuvo. Aš jaučiaus visa sudaužyta, mano drabužiai buvo visi suplėšyti. Aš toje mašinoje radau šitą megztinį, apsirengiau ir tada pamačiau, kad kažkoks man nepažįstamas vaikinas stovi prie medžio ir rūko. Jis pamatė, kad aš atsikėliau ir išsišiepė pikta kreiva šypsena. Aš iššokau iš mašinos ir pasileidau bėgti. O jis kažką šaukė panašaus ,,Ei, palauk mažyte”. Jis bandė mane vytis, bet pargriuvo ir smarkiai susitrenkė. Man atrodai jis buvo visai apsvaigęs. Be aš bėgau toliau neatsisukdama, o buvo taip tamsu. Nežinau kiek buvo valandų, bet man buvo labai baugu. Norėjau kuo greičiau patekti kur nors į vidų, bet aš net nežinojau kur esu. Buvau per daug išsigandusi, kad tamsoje suprasčiau. Man buvo baisus kiekvienas šešėlis, kiekvienas žmogus, kiekviena pravažiuojanti mašina. Kai pamačiau šitą ligoninę įpuoliau į vidų ir sukniubau ant grindų. Man po to sakė, kad aš praradau sąmonę. Aš atsikėliau palatoje lovoje. Jie padarė man įvairių tyrimų. Aš nieko beveik nesupratau. Po to užmigau ir nubudusi pasakiau, kad man reikia namo. Seselė paklausė kur aš gyvenu ir koks mano vardas. Aš jai pasakiau. Ji pasakė, kad tėvų palaukčiau čia, nes jiems reikėjo tos lovos. Jie tuoj turi atvažiuoti.
Sara sėdėjo netekusi žado. Gabrielė įsikniaubė į ją ir pravirko. Sara ramino ją negalėdama patikėti, kad taip atsitiko šiai nuostabiai merginai. Sara apglėbė Gabrielę, sakydama, kad svarbiausia nieko labai nesusižeidė. Tačiau pati suprato, kaip kvailai kalba, bet ji neturėjo ko daugiau pasakyti. Ją buvo ištikęs mažytis šokas. Jos mintyse tik sukosi užuojauta Gabrielei ir daugiau nieko. Gabrielė sušnibždėjo:
- Ką man pasakys tėvai. Aš taip siaubingai atrodau.
Sara suprato, kad Sandra šito neatleis. Sandra ne tokia. Ji, žinoma, gailės savo dukros, bet neatleis ir rodys jai ne gailestį, o savo pyktį. Sandra nemokėjo ar nenorėjo gailėtis žmonių ir rodyti jiems šiltus jausmus. Sara tarė:
- Eime iki tualeto. Aš tave sušukuosiu, tu nusiprausi. Eime.
- Gerai.
Gabrielė vos paėjo, kaip ir Sara. Kriauklėje mergina nusiprausė veidą, o Sara ją sušukavo. Tada išėjusi į koridorių pažvelgė į priimamąjį ar neatvažiavo dar Džo su Sandra. Jų dar nebuvo, todėl Sara išsivedė Gabrielę iš ligoninės ir nuvedė į kitapus gatvės esančią parduotuvę. Nupirko pirmus pasitaikiusius marškinėlius ir sijoną. Kai Gabrielė persirengė, nupudravo ją, kad kuo mažiau matytus ratilai po akimis ir nusivedė atgal į ligoninę. Ten paklausė:
- Kuriai seselei pasakei savo vardą ir adresą?
- Štai tai kur dabar kalba su priėmėja.
Sara nudrožė tiesiai prie jos ir pasisveikino:
- Labas rytas. Tai kas gi nutiko mano jauniausiajai sesutei?
- Atleiskite, - pažvelgė ta nustebusi.
- Na tai merginai, kur ten stovi, - mostelėjo Sara Gabrielės link.
- Aaa... Bet aš kalbėjau su jos tėčiu, kad atvažiuotų čia.
- Na, jie tuoj atvažiuos. Bet kadangi aš buvau arčiau ligoninės, aš kas rytą einu į tą kavinę, žinote puiki kavinė, tai jie man paskambino, kad tuoj pat nueičiau ir pažiūrėčiau kas jai atsitiko. Juk jie jaudinasi dėl jos, - melavo Sara rausdama, bet net nemirksėdama.
- O iš kur man žinoti, kad jus jos sesė? – įtariai paklausė seselė.
- Kaip tyčia jokių dokumentų neturiu. Net rankinuką palikau kavinėje pas draugę. Bet ar neužtenka jos pačios paklausti?
- Na, gerai. Palaukite čia, - atsakė seselė ir nuėjo prie Gabrielės. Sara meldėsi, kad ji susiprastų ir sumeluotų. Ji matė, kaip iš pradžių Gabrielė sutriko, kai seselė mostelėjo link Saros, bet po to kažką greitai atsakė ir seselė patenkinta grįžo atgal.
- Puiku. Ji patvirtino ką jus sakėte, - vis dar įtartinai pasakė seselė, bet matyt turėdama daug reikalų nenorėjo su ta mergiote gaišti puse dienos. Jai nieko tokio neatsitiko. Žinoma ji ištikta šoko, šiek tiek susitrenkusi galvą ir kitas kūno dalis. Be to jos kraujyje buvo alkoholio. Bet ne itin daug. Sakyčiau per mažai, kad nieko neprisimintų.
- Bet ji visko neprisimena nuo to smūgio, o jus sakote, kad ji tik šiek tiek susitrenkė galvą? – nustebusi pasakė Sara
- Na, smūgis buvo ganėtinai stiprus, bet pasekmių neturėtų būti. Mes viską ištyrėmė. Blogiausia viso šito reikalo pasekmė – šokas. Bet ir jis nėra labai stiprus.
- Tai sakote, kad ji labai rimtai nenukentėjo?
- Galėjo būti daug rimčiau.
- Ačiū, - atsakė Sara ir jau norėjo nueiti, bet seselė ją sulaikė.
- O kas apmokės tyrimus?
,,Po velnių” pagalvojo Sara. Ji nuėjo iki Gabrielės pasiėmė savo piniginę ir sumokėjo kiek riekėjo. ,,Kvaila seselė. Jai viskas atrodo ganėtinai mažai”. Ji pasiėmė Gabrielę ir išėjo iš pastato. Gabrielė vis dar drebėjo, bet jau daug mažiau. Sara paklausė:
- Ar tu labai išsigandusi?
- Nežinau. Jaučiuosi lyg sapne, lyg to negalėtų būti. Bet kodėl tai padarei, Sara?
- Tu ir taip ištikta šoko, o jeigu dar Sandra čia pradės savo pykčius svaidyti, tau bus visai blogai. Tavo mama nesupranta tokių dalykų. Tai nereiškia, kad aš jiems nieko nepasakysiu, bet viską galima sušvelninti. Žinoma, jeigu tu būtum labiau nukentėjusi aš viską jiems papasakočiau. Aš suprantu, kad tu ištikta šoko, bet tikiu, kad tu susitvarkysi. Tu tik turi patikėti, kad gali tai įveikti. Patikėk aš žinau tai padeda.
- Tu manai, kad gerai mamai meluoti?
- Žinoma, kad aš taip nemanau.
- Tai kodėl tai darai? – nustebo Gabrielė.
- Todėl, kad žinau ką reiškia atsidurti tokioje padėtyje. Na ne visai tokioje...
- Bet aš turėsiu jiems vis tiek viską papasakoti, - liūdnai pasakė Gabrielė, nebenorėdama to išgyventi.
- Turėsi, bet dabar bent jau atrodai padoriau. Todėl, bent jau iš pirmo žvilgsnio jie labai neišsigąs. Be to, kaip sakiau galėsi padėtį sušvelninti. Bet tu juk supranti, kad pasielgei kvailai?
- Suprantu ir nieko taip nesigailėjau, kaip viso šito. Aš neturėjau eiti į nepažįstamo žmogaus vakarėlį. Bet nemaniau, kad Bredas galėtų pasiūlyti ką nors panašaus.
- Ar tau bent iš pradžių jame patiko? – pasidomėjo Sara.
- Ne, - nuleidusi galvą, liūdnai atsakė Gabrielė.
Sara neklausė, kodėl ji neišėjo. Tai ir taip aišku. Be to, atrodo, Gabrielė per daug pasitikėjo tuo Bredu. Sara liūdnai šyptelėjo ir prisiminė, kaip vien kartą savo seserį ji su broliu gelbėjo iš panašios padėties. Tiesa tada Brigid daug labiau pati prisidirbo. Sara pastebėjo, kad Gabrielė nebedreba. Gabrielė pasakė:
- Žinai apie ką aš dabar galvoju? Apie tai, kad man dar pasisekė. Tas vaikinas prie mašinos nežinia ką man galėjo padaryti. Baisiausia man iš viso to, kaip aš paklaikusi bėgau per gatves, nežinodama nei kur bėgu, nei kur esu, nei ką daryti. Turbūt daugiau naktį niekada neisiu į gatvę.
- Man atrodo, kad su tuo tu puikiai susitvarkysi. Bet jeigu tau prireiktų mano pagalbos, kreipkis į mane nedvejodama, - pasakė Sara atidžiai žvelgdama į Gabrielę ir stebėdamasi, kaip ji ramiai apie visą tai kalba. O prieš kelias akimirkas jos balsas trūkčiojo.
Staiga į ligoninės aikštelę įlėkė automobilis. Jos abi pažino jį. Iš jo išlipo Džo su Sandra ir nuskubėjo prie Gabrielės ir Saros. Sandra apkabino savo dukrą, sakydama:
- Kas tau atsitiko? Kodėl negrįžai namo?
- Mama, aš labai atsiprašau. Bet aš buvau vienam vakarėlyje ir šiek tiek apsvaigau, - nedrąsiai pasakė Gabrielė.
Kai Sandra paleido dukterį, ją apkabino Džo. Jis labai nusiramino, kai pamatė savo vienturtę gyvą ir sveiką. Tačiau Sandra jau pradėjo piktintis:
- Ką reiškia apsvaigai? Nejau tu tokia kvaila, kad prasidėtum su visokiais svaigalais? Ar aš tau nesakiau niekur su tuo bernu neiti? Be to, kodėl tu ligoninėje?
- Man buvo labai bloga, todėl jie mane atvežė čia. Aš nesusiprotėjau jums paskambinti, nes buvo labai blogai. Tačiau dabar jau geriau, - dar nedrąsiau pasakė Gabrielė.
- Kur tu susiprotėsi. Nesuprantu, kaip tu su visu tuo prasidėjai. Jau iš tavęs tai tikrai to nesitikėjau, - grubiai pasakė Sandra, bet Džo ją nutildė.
- Beje ką ji čia veikia? Bene spėjai jai paskambinti, Džo? – lyg tik dabar pamačiusi Sarą suirzo moteris.
- Niekam aš neskambinau, - atrėžė Džo.
- Aš čia atvežiau savo mamą. Ji išsinarino riešą. Tada ir sutikau čia Gabrielę, - negalėdama patikėti, kad ta moteris net dabar sugeba priekaištauti Džo.
- Na ir gerai. Eik į mašiną Gabrielę, - paliepė Sandra.
- Noriu jai kai ką pasakyti, - pasakė Sara ir kai pamatė jog Sandra žiojasi prieštarauti, greitai nusivedė Gabrielę į šalį.Gabi, juk supranti, kad anksčiau ar vėliau viską turėsi papasakoti. Taip netgi bus geriau. Mažiau kaltės tau klius. Iš vis nežinau, kodėl pasikalbėjau su ta sesele, turbūt mano protas nelabai aiškiai veikė, nes visą naktį nemiegojau. Nesvarbu. Džo tu tikrai gali papasakoti. O kuo mažiau žinos Sandra, tuo jai mažiau skaudės širdį. Patikėk ji tikrai tave labai myli tad rūpintųsi bereikalingai, o ant tavęs išsilietų kam ją skaudini. Dėl to ji tokia ir pikta. Nepamiršk, kad gali į mane kreiptis visada.
- Ačiū, Sara. Aš tik norėčiau, kad tu papasakotum tėčiui. Ne todėl, kad aš bijau, bet aš nenoriu vėl visko išgyventi, - paprašė Gabrielė ir nuėjo, nes ją pašaukė Sandra.
Tik dabar Sara suprato, kad Gabrielei vis dėlto labai sunku. Taip pat suprato, kad turės papasakoti Džo, o tas Sandrai, nes merginai bet kada gali prireikti pagalbos. Ji nesuprato kas jai buvo užplaukę, kad taip pasielgė. Gal ir gerai, kad ji ją sutvarkė, bet kam visas tas farsas apsimetinėjant jos seserimi. Tikrai nemiga daro savo. Šiandien pat reikės kaip nors papasakoti Džo. Ir tik tada iš ligoninės išėjo jos mama, kuriai buvo sutvarstytas riešas. Sara pagaliau grįžo namo ir atsigulė, bet užmigti niekaip negalėjo. Jos mintyse vis skriejo tas siaubingas nutikimas. Kažkodėl ji niekaip negalėjo prisiversti paskambinti Džo ir papasakoti visą tiesą. Tačiau to ir nereikėjo, nes jai vis apie tai begalvojant, pro duris įžengė Džo. Sara pakėlė galvą ir tyliai sudejavo. Jis keistai pažvelgė į ją ir netikėtai nusišypsojo. Sara paklausė:
- Kas tau kelią šypseną?
- Tai, kad tu siaubingai nemoki meluoti, - atsakė jis linksmai.
- Kaip suprasti? – paklausė Sara.
- Aš iškart pamačiau, kad jus abi kažko nesakot. Taigi grįžęs namo Gabi iškart ir paklausiau ko jus mums nesakot, - jau niūriau pasakė Džo.
- Ir?..
- Ir ji viską papasakojo.
Sara net atsiduso, kaip jai palengvėjo. Žinoma, ji pati viską pridirbo, bet Gabrielė ją išgelbėjo nuo nemalonios pareigos. Tačiau ji greitai nuleido akis, nes pamatė, kaip nusivylusiai į ją žiūri draugas. Džo paklausė:
- Brangioji Sara, kas tau užėjo? Kodėl tu mums melavai? Taigi Gabrielei atsitiko daug didesnė nelaimė negu mes manėme.
- Aš nežinau. Tikrai nežinau kas man užėjo. Aš tiesiog taip gailėjau jos, kad kai pagalvojau, kaip Sandra pyks... Nenorėjau, kad Gabrielei skaudėtų dar daugiau, - susigėdusi pasakė Sara.
- Bet ar ne manai, kad Sandra pyko dabar labiau? Nors gal ir ne. Dabar ji ant jos išlieja savo sielvartą... Bet ne tai svarbiausia. Svarbiau, kad Gabi ištiko baisi nelaimė, kuri dar palyginti gerai baigėsi, o tu norėjai ją nuo mūsų nuslėpti, - nusivylęs kalbėjo Džo.
- Žinau tai nepateisinama. Bet aš turėjau tau viską papasakoti, tik niekaip neprisiruošiau paskambinti. Iš pradžių aš norėjau tik sutvarkyti Gabrielę, kad ji taip baisiai neatrodytų, bet po to pasielgiau labai kvailai. Nesuprantu... Gal todėl, kad aš visą naktį nemiegojau? Bet tai per trumpas laiko tarpas, kad pradėčiau krėsti visokias kvailystes. Nesuprantu... Pirmą kartą negaliu pateisinti savo poelgio. Atleisk, - nuleido akis Sara.
Džo atsisėdo į fotelį ir įdėmiai nužvelgė Sarą. Čia tikrai buvo kažkas keisto. Jis tylėjo, o Sara jautėsi lyg į sausumą išmesta žuvis. Ji vis suko galvą ką pasakius dar, bet negalėjo patikėti, kad taip pasielgė. Kažkas toli sušuko jos vardą, ir dar kartą, ir dar kartą.
Sara pakėlė skaudamą galvą, be proto maudė kaklą, nes ji miegojo sukniubusi ant stalelio skirto dažams. Ji pažvelgė užmiegotomis akimis į žmogų sušukusi jos vardą ir pamatė, kad tai mama. Denisė rankoje laikė garuojantį kavos puodelį. Sara pasitrynė kaklą ir pažvelgė pro langą. Kamuoliniai debesys grūdosi vienas prie kito, buvo tamsu lyg vakare, vėjas laužė medžių šakas, toli sugriaudėjo griaustinis ir plykstelėjo žaibas. Moteris net nusipurtė.
- Nelabai kokia diena, - pasakė mama, paduodama jai puodelį kavos.
Sarai godžiai atsigėrė, jausdamasi labai sutrikusi, nors nežinodama kodėl. Ji težinojo, kad sutrikimas atėjo iš sapno, kuriame ji elgėsi taip pat netikėtai, kaip ir gyvenime. Be to atsiminė, kad sapne buvo tokia painiava, kaip ir dabar jos jausmuose. Daugiau ji nieko neprisiminė. Norėjo tuos jausmus nuvyti kuo toliau, nes po pokalbio su Džo, ji tikrai patikėjo viską galinti. Sara pažvelgė į paveikslą, kuris gulėjo ant molberto. Pamatė, kad jis linksmas ir pilnas šviesių, bei ryškių spalvų. Jai atmintyje iškilo, kad ir sapne buvo toks pat. Matyt ji susapnavo tikrą savo kūrinį. Moteris atsikėlė, pajuto, kad visai nepailsėjo, bet toliau miegoti nesinorėjo, kaip ir veikti ką nors kitą. Todėl paprasčiausiai paskambino Džo, ką anksčiau darydavo panašiomis dienomis. Atsiliepė Gabrielė ir pasakė, kad tėčio nėra namie ir pati pasisiūlė į kompaniją, nes irgi neturinti ką veikti. Sara sutiko. Taigi netrukus jos abidvi sėdėjo foteliuose ir plepėjo apie viską ir apie nieką. Gabrielė pasakojo apie kažkokia šunų parodą, kurioje buvo, kai pro duris įžengė Džo. Jis plačiai šypsojosi, bet minutę sutriko, nes nesitikėjo rasti čia Gabi. Po kiek laiko jie jau trise tauškė kažkokius niekus, bet aiškiai matėsi, kad Džo nori kažką papasakoti ir kalba, bei klauso visokių nesąmonių, nes jam kirba kažką pasakyti Sarai. Ir kai Džo jau prarado viltį, Gabrielė pasakė važiuosianti namo. Džo pasakė, kad grįš vėliau ir jie liko dviese. Sara dar paerzindama jį nuėjo į virtuvę atnešti vyno. Kai pagaliau jie sėdėjo su vyno taurėmis rankose, ji paklausė:
- Na, kas yra?
- Nieko svarbaus, - atsakė jis gudriai į ją pasižiūrėdamas.
Sara suprato ką jis daro. Jis norėjo sukelti jai smalsumą, todėl ji apsimetė abejinga ir paklausė:
- Bjaurus šiandien oras, ar ne?
- Ai, baik apie tą orą, - pyktelėjo Džo.
- Juk aš tave pažįstu. Manęs neveikia šitie tavo triukai, - žaismingai pakratė galvą ji.
- Tai išties nėra labai svarbu, bet geriau žinok iš anksto. Turėsi su manimi eiti į Roso gimtadienį, - kažkodėl labai jau tyliai, lyg sakytų paslaptį, pasakė Džo.
- Ne, - net pasišiaušė Sara. Žinai, kad negaliu jo pakęsti. Ir tu tai norėjai man taip tai pasakyti?
- Aš žinojau, kad tu nenorėsi, bet ir vienas bet, - paslaptingai sušnibždėjo jis.
- Koks čia gali būti bet? – piktai sušuko Sara.
- Ogi toks, kad jis nori tavęs atsiprašyti.
- Ką?! – net išsižiojo Sara.
- Ir aš negalėjau patikėti savo ausimis.
- Jis tai nori padaryti per savo gimtadienį? – nepatikėjo ji.
- Ne visai taip. Jis tai nori padaryti dieną prieš savo gimtadienį, - pasakė jis.
- Puiku. Vadinasi man nereikia į jo gimtadienį. Nereikia ir atsiprašymo, - piktai pasakė Sara. Kas sugalvoja atsiprašinėti po dviejų metų. Be to tu man sakei, kad jis gailisi. Man to užtenka, kad galėčiau atleisti jam. Bet tikrai nesiruošiu su juo bendrauti.
- Jis man sakė, kad jam labai nesmagu ir jis tikrai labai apgailestauja ir nori tai tau parodyti.
- Gal geriau nereikia man čia jo demonstracijų. Aš nenoriu jo net akyse matyti. Ir taip jį nelabai mėgau, bet po to... – žodžiais savo pykčio negalėjo išsakyti Sara.
- Žinau, žinau. Bet būk gera ir nueik, nes turi suprasti, jei tas vėjavaikis užsimanė atsiprašyti, tai ji tikrai sąžinė graužia, - paprašė Džo.
- Nesulauks jis tokios malonės patikėk, - piktdžiugiškai sugręžė dantim Sara.
- Nebūk tokia baisi, - susiraukė Džo, bet greitai nusišypsojo.
- Cha,- sušuko Sara.
Jie dar ilgai ginčijosi. Bet Džo niekaip neprivertė Saros. Staiga Sara suprato pražiopsojusi vieną faktą:
- O, kodėl aš turėčiau eiti į jo gimtadienį, jeigu jis nori atsiprašyti dieną prieš tai?
- Jis manęs prašė to nesakyti. Bet mes paplaukiosime jachta dieną prieš tai, o jo gimtadienio vakarėlis vyks joje prisišvartavus uoste, kitą vakarą. Tu juk neimtum ir neišeitum? Nemandagu, - nepatikliai paklausė Džo.
- Kodėl? Nenoriu ir nebūnu.
Tačiau Sara užsisvajojo ir tylėjo apie dešimt minučių. Džo netrukdė, nes suprato, kad jei dabar ji nesutiks, nesutik niekad. Galiausiai ji prabilo:
- Tegul mane suryja ryklys, bet aš nueisiu į tą vakarėlį.
- Šaunu, - apsidžiaugė Džo.
- Tas nenaudėlis žino, kaip mane papirkti. Beje iš kur jis gavo jachtą?
- Kažkas paskolino.
- Geras skolintojas, - užsisvajojo dar kartą Sara.
Ji žinojo, kad visą laiką iki gimtadienio ant savęs pyks, bet šitos silpnybės ji nesugebėjo nugalėti. Galu gale ar blogai jei tais kvailys atsiprašys? Netgi Rosą galima pakęsti, jei jauti vėją taršantį tavo plaukus, girdi plazdančias bures virš galvos ir stebi, kaip bangos lūžta jachtos priekyje ir šonuose.