tu man kažką sakai aš negirdžiu
nes tavo balsą atkartoja paukščiai

nes tampa neaprėpiamu žodžiu
vienu metu ir giluma ir aukštis

įsiklausyk kaip dūzgia aviliai
kaip tyliai šlama lapai ir šešėliai

įženkim į šią vasarą giliai
kaip romūs pasiklydę avinėliai

su almančiu pasauliu vienumoj
šviesioj paunksmėj mudu atsigulkim

barokas ošia medžių gilumoj
nes daug greičiau nei jis pavirsiu dulkėm

bet gintaras negrįžta į sakus
ir mums nebus už mūs žodžius atleista

tik vasara apglėbs mus kaip vaikus
nuėjusius toliau nei buvo leista

A.Marčėnas